Frans BM de Waal, Emory universiteto.
Šaltinis: knyga „Įvadas į psichologiją“. Autoriai – RL Atkinson, RS Atkinson, EE Smith, DJ Boehm, S. Nolen-Hoeksema. Vadovaujantis generalinei V. P. Zinčenkos redakcijai. 15-asis tarptautinis leidimas, Sankt Peterburgas, Prime Eurosign, 2007 m.
€ ‹â €‹ â € ‹â €‹Kad ir koks savanaudis žmogus būtų laikomas, jo prigimtyje neabejotinai yra tam tikrų principų, kurie verčia jį domėtis kažkieno sėkme ir kažkieno laime, kuri jam reikalinga, nors iš situacijos jis negauna jokios naudos, išskyrus malonumą tai pamatęs. (Adomas Smithas (1759))
Kai 1982 metais Lenny Skatnikas nėrė į ledinį Potomaką, norėdamas išgelbėti lėktuvo katastrofos auką, arba kai olandai Antrojo pasaulinio karo metu priglaudė žydų šeimas, jie kėlė pavojų visiškai nepažįstamų žmonių gyvybėms. Taip pat Binti Jua, gorila iš Čikagos Brukfildo zoologijos sodo, išgelbėjo apalpusį berniuką, įkritusį į jos aptvarą, atlikdama veiksmus, kurių niekas jos nemokė.
Tokie pavyzdžiai daro ilgalaikį įspūdį daugiausia dėl to, kad kalba apie naudą mūsų rūšies nariams. Tačiau tyrinėdamas empatijos ir moralės raidą radau daugybę įrodymų apie gyvūnų rūpestį vienas kitu ir jų reagavimą į kitų nelaimes, o tai mane įtikino, kad išgyvenimas kartais priklauso ne tik nuo pergalių kovose, bet ir nuo bendradarbiavimas ir gera valia (de Waal, 1996). Pavyzdžiui, tarp šimpanzių yra įprasta, kad stebėtojas prieina prie užpuolimo aukos ir švelniai uždeda ranką jai ant peties.
Nepaisant šių rūpestingų polinkių, žmones ir kitus gyvūnus biologai reguliariai vaizduoja kaip visiškus savanaudžius. To priežastis yra teorinė: visas elgesys laikomas išvystytu siekiant patenkinti paties individo interesus. Logiška manyti, kad genai, kurie negalėjo suteikti pranašumo savo nešiotojui, yra pašalinami natūralios atrankos procese. Tačiau ar teisinga gyvūną vadinti savanaudišku vien dėl to, kad jo elgesys yra skirtas naudos gavimui?
Procesas, kurio metu tam tikras elgesys išsivystė per milijonus metų, yra nereikšmingas, kai svarstoma, kodėl gyvūnas taip elgiasi čia ir dabar. Gyvūnai mato tik tiesioginius savo veiksmų rezultatus, ir net šie rezultatai jiems ne visada aiškūs. Galime manyti, kad voras sukasi tinklą, kad gaudytų muses, tačiau tai tiesa tik funkciniu lygmeniu. Nėra įrodymų, kad voras žinotų apie tinklo paskirtį. Kitaip tariant, elgesio tikslai nieko nesako apie motyvus, kuriais jis grindžiamas.
Tik neseniai „egoizmo“ sąvoka peržengė savo pradinę prasmę ir buvo pritaikyta už psichologijos ribų. Nors šis terminas kartais laikomas asmeninių interesų sinonimu, savanaudiškumas reiškia ketinimą tenkinti savo poreikius, tai yra, žinojimą apie tai, ką mes gausime dėl konkretaus elgesio. Vynmedis gali pasitarnauti savo interesams, supindamas medį, bet kadangi augalai neturi ketinimų ir žinių, jie negali būti savanaudiški, nebent turima omenyje metaforinė šio žodžio prasmė.
Charlesas Darwinas niekada nemaišė prisitaikymo su individualiais tikslais ir pripažino, kad egzistuoja altruistiniai motyvai. Jį tai įkvėpė Adamas Smithas, etikas ir ekonomikos tėvas. Buvo tiek daug ginčų apie skirtumą tarp veiksmų siekiant naudos ir veiksmų, kuriuos skatina savanaudiški motyvai, kad Smithas, žinomas dėl to, kad pabrėžė egoizmą kaip pagrindinį ekonomikos principą, taip pat rašė apie visuotinį žmogaus gebėjimą užjausti.
Šio sugebėjimo ištakos nėra paslaptis. Visos gyvūnų rūšys, tarp kurių vystomas bendradarbiavimas, rodo atsidavimą grupei ir savitarpio pagalbos tendencijas. Tai socialinio gyvenimo rezultatas, artimi santykiai, kuriuose gyvūnai padeda artimiesiems ir bendražygiams, kurie gali atsilyginti už palankumą. Todėl noras padėti kitiems niekada nebuvo beprasmis išgyvenimo požiūriu. Tačiau šis troškimas nebėra siejamas su tiesioginiais, evoliuciškai skambančiais rezultatais, dėl kurių jis gali pasireikšti net tada, kai atlygis mažai tikėtinas, pavyzdžiui, kai pagalbos sulaukia nepažįstami žmonės.
Bet kokį elgesį vadinti savanaudišku, tai lyg visą gyvybę žemėje apibūdinti kaip pavertusią saulės energiją. Abu teiginiai turi tam tikrą bendrą vertę, tačiau vargu ar padeda paaiškinti įvairovę, kurią matome aplinkui. Vieniems gyvūnams išgyventi leidžia tik negailestinga konkurencija, kitiems – tik savitarpio pagalba. Metodas, ignoruojantis šiuos prieštaringus santykius, gali būti naudingas evoliuciniam biologui, tačiau jis neturi vietos psichologijoje.