Kokius grybus galima rinkti žiemą
Ne visi apie tai žino, tačiau grybauti galima ne tik vasarą ar rudenį, bet bet kuriuo metų laiku. Natūralu, kad kiekvienam sezonui yra įvairių veislių. Tiesą sakant, sezoniškumas yra dar vienas grybų klasifikavimo pagrindas.
Žieminiai grybai yra mažiausiai žinomi. Jų nedaug, daugelis net neįtaria galimybės grybauti net šaltaisiais mėnesiais (nuo lapkričio vidurio iki kovo vidurio).
Ryškiausi žieminės grupės atstovai – austrių grybai ir žieminės medaus agaros. Be jų, jų randama apsnigtuose miškuose: česnakai ir kepenys, snapučiai (žieminiai, žvyniniai, beržiniai kempinės ir kiti), giesmininkai ir krepidotai, strobilūrai ir mikėnai (pilkai rožiniai ir paprasti), plyšiniai lapai ir drebulys, kaip taip pat kai kurios kitos, gana valgomos rūšys.
Sieros geltonumo poliporas sniege:
Tad nenustebkite: žiemos miškas grybautojus gali pamaloninti skaniais grybais. Deja, tokių grybų yra vos kelios rūšys, tačiau jie paplitę, o jų rinkimas ypatingų sunkumų nesukelia. Galite derinti verslą su malonumu – slidinėti po žiemos mišką ir ieškoti miško gėrybių.
Grybauti žiemą net patogiau nei vasarą. Belapiame sniegu padengtame miške jie matomi iš tolo, juolab kad dažniausiai auga aukštai ant kamienų ar nuvirtusių medžių.
Be to, žiema yra patogiausias laikas rinkti beržinę čagą. Šis nevalgomas grybas pasižymi puikiomis gydomosiomis savybėmis, todėl plačiai naudojamas medicininiais tikslais. O originalių amatų mėgėjus nudžiugins įvairiausi grybai, iš kurių gaminamos įvairios kompozicijos, statulėlės, gėlių vazonai ir kt.
Žiemos pradžioje, ypač anksti atėjus šalnoms, miške galima rasti įprastų rudeninių grybų – kelių rūšių eilėgrybių, rudeninių, sieros geltonumo ir žvynuotų skardinių grybų. Tačiau juos galima rinkti tik prieš pirmąjį atšilimą, nes po atšildymo ir vėlesnių šalnų jie praras savo savybes. Žieminiai grybai, priešingai, nebijo atšildymo, tačiau išnaudokite šį laiką toliau augti.
Paprasčiausias būdas yra rinkti vėlyvuosius austrių grybus žiemos miške. Išoriškai jie praktiškai nesiskiria nuo auginamų šiltnamiuose ir parduodamų turguose ar parduotuvėse. Austrių grybą sunku supainioti su kitais grybais, jo koja yra šone, sklandžiai virsta kepure, kuri kartais siekia 12 centimetrų. Jauni grybai atrodo kaip lukštai, todėl austrių grybai kartais vadinami austrių grybais.
Austrių grybo kepurė dažniausiai būna šviesiai pilkos spalvos, tačiau būna rusvos, gelsvos ir melsvos spalvos. Austrių grybai visada grupėmis apsigyvena ant nudžiūvusių ar nukritusių drebulių ir beržų, rečiau ant kitų lapuočių. Nepatyrę grybautojai jauną pilką ar balkšvą plunksninį grybą kartais painioja su austrių grybais, tačiau jie visada yra kieti, o pelengrybiai neturi tokios kojos kaip austrių grybai.
Austrių grybai puikiai tinka įvairių patiekalų ruošimui. Prieš verdant grybus patartina išvirti, o sultinį nupilti.
Žieminiai grybai buvo renkami nuo seno. Tai, kad grybas yra plačiai paplitęs, liudija daugybė populiarių jo pavadinimų: žieminis grybas, žieminis grybas, sniego grybas, žieminis grybas. Grybas yra ryškiai oranžinės geltonos spalvos, po kepure yra retos šviesiai geltonos plokštelės. Suaugusių grybų stiebas ilgas ir standus, į apačią pastebimai tamsėjantis, padengtas pūkais. Grybai atrodo blizgūs, nes kepurė yra padengta apsauginėmis gleivėmis.
Žieminiai grybai grupėmis įsikuria ant senų ar nudžiūvusių lapuočių medžių. Dažniausiai jų galima rasti ant guobų, drebulių, gluosnių, tuopų, kartais auga ant senų obelų ir kriaušių. Grybas yra skanus ir naudojamas daugelyje patiekalų. Suaugusiems grybams valgomos tik kepurėlės, o jaunus grybus galima naudoti su kojomis.
Įdomu, kad Tolimųjų Rytų šalyse veisiami žieminiai grybai, naudojami ne tik maistui, bet ir įvairių ekstraktų bei vaistinių preparatų ruošimui. Literatūroje sutikau nuorodų, kad grybelis turi ryškių antivirusinių savybių ir netgi stabdo vėžinių ląstelių augimą.
Daug rečiau miške galima aptikti pilkai sluoksniuotą netikrą medaus agarą, kuri mieliau įsikuria ant kelmų ir spygliuočių medžių sausuolių. Nepaisant pavadinimo, grybas yra valgomas ir skanus. Nuo žieminio medaus agaro skiriasi labiau išblukusia spalva, kuri gali skirtis nuo gelsvai pilkos iki rudos spalvos. Grybelio plokštelės su amžiumi pastebimai tamsėja, nuo balkšvai gelsvos spalvos virsta pilkšvai melsva spalva. Įtrynus kepurėlės gabalėlį pirštais, atsiranda būdingas malonus grybų kvapas.
Todėl, jei norite ir turite įgūdžių, žiemos meniu galite paįvairinti skaniais, kvapniais grybais, surinktais savo rankomis. Sutikite, geras būdas nustebinti ir pradžiuginti svečius!