Turinys
Toleruoti. Tylėkite. Neneškite iš trobelės nešvarių baltinių. Kodėl daugelis iš mūsų pasirenka šias strategijas, kai joje – trobelėje – vyksta kažkas tikrai blogo ir baisaus? Kodėl jie nesikreipia pagalbos, kai buvo įskaudinti ar skriaudžiami? Tam yra keletas priežasčių.
Nedaugelis iš mūsų nėra patyrę naikinančios piktnaudžiavimo galios. Ir tai ne tik apie fizines bausmes ar seksualinę prievartą. Patyčios, piktnaudžiavimas, savo poreikių nepaisymas vaikystėje ir manipuliacijos kažkaip laikomos skirtingomis šios hidros „galvomis“.
Svetimi žmonės ne visada mums kenkia: galime nukentėti nuo artimiausių ir labiausiai pažįstamų žmonių – tėvų, partnerių, brolių ir seserų, klasės draugų, mokytojų ir kolegų, viršininkų ir kaimynų – veiksmų.
Kai situacija įkaista iki ribos ir nebeturime jėgų tylėti ar slėpti siaubingų piktnaudžiavimo pasekmių, teisėsaugos pareigūnai ir pažįstami užduoda klausimą: „Bet kodėl jūs apie tai anksčiau nekalbėjote? Arba jie juokiasi: „Jei viskas būtų taip baisu, tu taip ilgai apie tai netylėtum“. Tokių reakcijų liudininkais dažnai tampame net visuomenės lygmenyje. Ir retai kada pavyksta ką nors suprantamai atsakyti. Mes mieliau patiriame tai, kas nutiko, senamadiškai – vieni su savimi.
Kodėl žmonės slepia, kad jiems nutiko kažkas baisaus? Treneris ir autorius Darius Cekanavičius pasakoja apie penkias priežastis, kodėl nutylime apie patirtą smurtą (o kartais net neprisipažįstame sau, kad patyrėme kažką baisaus).
1. Smurto normalizavimas
Dažnai tai, kas pagal visus požymius yra tikras smurtas, nėra suvokiamas kaip toks. Pavyzdžiui, jei mūsų visuomenėje daug metų buvo įprasta mušti vaikus, tai fizinės bausmės daugeliui lieka pažįstamos. Ką jau kalbėti apie kitus, ne tokius akivaizdžius atvejus: jie gali būti paaiškinti šimtais skirtingų būdų, jei tikrai norite rasti „gražią įvyniojimą“ smurtui ar tiesiog užmerkti akis prieš jo faktą.
Pasirodo, nepriežiūra turėtų sustiprinti charakterį. Patyčias galima pavadinti nekenksmingu pokštu. Manipuliavimas informacija ir gandų skleidimas pateisinamas taip: „Jis tik sako tiesą!
Todėl žmonių, kurie praneša patyrę prievartą, patirtis dažnai nelaikoma kažkuo traumuojančia, – aiškina Darius Cekanavičius. O prievartos atvejai pateikiami „normalioje“ šviesoje, ir dėl to auka jaučiasi dar blogiau.
2. Smurto vaidmens sumenkinimas
Šis punktas yra glaudžiai susijęs su ankstesniu, išskyrus nedidelį niuansą. Tarkime, tas, kuriam sakome, kad iš mūsų tyčiojamasi, pripažįsta, kad tai tiesa. Tačiau tai nieko nepadeda. Tai yra, jis tarsi sutinka su mumis, bet ne visai – nepakanka veikti.
Vaikai dažnai susiduria su tokia situacija: kalba apie patyčias mokykloje, tėvai juos užjaučia, tačiau neina bendrauti su mokytojais ir neperkelia vaiko į kitą klasę. Dėl to vaikas grįžta į tą pačią toksišką aplinką ir nepagerėja.
3. Gėda
Smurto aukos dažnai kaltina save dėl to, kas joms atsitiko. Jie prisiima atsakomybę už smurtautojo veiksmus ir mano, kad patys to nusipelnė: „Neturėjai prašyti iš mamos pinigų, kai ji buvo pavargusi“, „Turėjai sutikti su viskuo, ką jis sako būdamas girtas“.
Seksualinės prievartos aukos jaučiasi nebėra vertos meilės ir užuojautos, o kultūra, kurioje aukų kaltinimas yra įprasta reakcija į tokias istorijas, jas mielai palaiko. „Žmonės gėdijasi savo patirties, ypač jei žino, kad visuomenė linkusi normalizuoti smurtą“, – apgailestauja Čekanavičius.
4. Baimė
Tiems, kurie buvo skriaudžiami, kartais labai baisu kalbėti apie savo patirtį, o ypač vaikams. Vaikas nežino, kas bus, jei kalbės apie tai, ką patyrė. Ar jie jį bars? O gal net nubaustas? Ką daryti, jei asmuo, kuris su juo blogai elgiasi, kenkia savo tėvams?
O suaugusiems pasakyti, kad viršininkas ar kolega tyčiojasi, nėra lengva, – įsitikinęs treneris. Net jei ir turėsime įrodymų – įrašų, kitų aukų parodymų – labai gali būti, kad jo vietoje liks kolega ar viršininkas, o tada teks pilnai sumokėti už „denonsavimą“.
Dažnai ši baimė įgauna perdėtas formas, tačiau smurto aukai ji yra visiškai reali ir apčiuopiama.
5. Išdavystė ir izoliacija
Prievartos aukos apie savo išgyvenimus nekalba ir todėl, kad dažnai tiesiog neturi žmogaus, kuris išklausytų ir palaikytų. Jie gali priklausyti nuo smurtautojų ir dažnai atsiduria visiškoje izoliacijoje. Ir jei jie vis tiek ryžtasi pasikalbėti, bet iš jų išjuokiami arba į juos rimtai žiūrima, tada jie, jau pakankamai kentėję, jaučiasi visiškai išduoti.
Be to, taip nutinka net tada, kai kreipiamės pagalbos į teisėsaugos institucijas ar socialines tarnybas, kurios teoriškai turėtų mumis pasirūpinti.
Nesusižeisk
Smurtas dėvi skirtingas kaukes. O bet kokios lyties ir amžiaus žmogus gali tapti netinkamo elgesio auka. Tačiau kaip dažnai mes, skaitydami eilinį skandalingą paauglio berniuko mokytojo tvirkinimo atvejį, nubraukiame ar sakome, kad tai „naudinga patirtis“? Yra žmonių, kurie rimtai tiki, kad vyras negali skųstis moters smurtu. Arba kad moteris negali patirti seksualinės prievartos, jei smurtautojas yra jos vyras...
O tai tik dar labiau sustiprina aukų norą tylėti, slėpti savo kančias.
Gyvename visuomenėje, kuri itin tolerantiška smurtui. Tam yra daug priežasčių, tačiau kiekvienas iš mūsų gali būti žmogus, kuris bent jau įdėmiai išklausys atėjusį paramos. Tie, kurie nepateisins prievartautojo („Na, jis ne visada toks!“) Ir jo elgesys („Aš ką tik daviau antausį, o ne diržu...“). Tie, kurie nepalygins savo patirties su kito patirtimi ("Jie tik tyčiojasi iš tavęs, bet panardino mano galvą į tualeto dubenį...").
Svarbu atsiminti, kad trauma nėra kažkas, ką galima „išmatuoti“ su kitais. Bet koks smurtas yra smurtas, kaip ir bet kokia trauma yra trauma, primena Darius Čekanavičius.
Kiekvienas iš mūsų nusipelnė teisingumo ir gero elgesio, nesvarbu, kokį kelią jis turėjo eiti.