Apie grybus, vabalus, sportą ir šiukšliadėžes
Šiemet žadu būti labai menkai ekspedicijoje: pora dviejų dienų kelionių į Užbaikalę, o tada, kortai nukritus. O gamta žydi, kvėpuoja, gyvena; vilioja nereikšmingomis mįslėmis ir didelėmis paslaptimis. Už lango prasidėjus „žaliajam sezonui“, mano darbas biure smarkiai sumažėja. Anksčiau, šiuo metu, jau keliavome kur nors po Mongolijos stepes ar Trans-Baikalo teritoriją; perplaukėme dar nesočias upes saugomuose tankmėje ar valtimi plušėjome lygų ežerų paviršių... Po tokių kelionių saulėtomis vasaros dienomis sunku ramiai sėdėti. Norėdamas bent numalšinti savo tyrinėjimo aistrą, jis nusprendė įgyvendinti savo planus, kurių ilgai kūrė, tačiau dėl nesibaigiančių kelionių vis nepavyko įgyvendinti. Sugalvojau mūsų Akademgorodoko mikrofloros stebėjimą. Mūsų aplinka gana miškinga, o vieta itin patogi – čia visada galima pasivaikščioti be didelės žalos darbui. Be gana „aguoninių“ lašinių batų, čia auga ir tokie orchidėjai (žr. nuotrauką).
Aš pats užsiimu palyginti nedidele micetofilinių vabalų grupele iš Staphylinidae šeimos – toks hobis. Ir man įdomu stebėti ne tik grybų rūšinės sudėties pokyčius laikui bėgant – noriu pamatyti, kaip kartu su tuo keičiasi ir mano pasirinktos privalomųjų micetofilų grupės (Girofaenino genties) rūšinė sudėtis; kokius grybus jie mėgsta; ar iš viso yra kokių nors pageidavimų... Renku grybus, siurbiu iš jų vabzdžius į savo hausterį; Grybus dedu į popierinį maišelį – herbarizuoju; Supilu vabalus į eppendorfus, jūrą su etilo acetatu... Apskritai žmones šiek tiek šokiruoju. Vietiniai bėgikai su praeiviais žiūri į mane ir... laksto. Žinoma: suaugęs dėdė, bet sėdėdamas žolėje su kažkokiomis „šiukšlėmis“ burnoje... pakuoja ožką į burbulus. Aplink guli pipetės, stiklainiai, mėgintuvėliai... Atrodo: „normalus žmogus viso to nepasivaikščios“. Juk kaip pas mus: visi „normalūs“ – tik sporte ar versle. Kodėl aš nebėgu kaip sportininkai ir verslininkai? Nes sveikam žmogui sportuoti nereikia, o sergančiam – kontraindikuotinas. Na, tai ne apie tai.
Teritoriją pradėjau tyrinėti gegužės 28 d., tęsiu iki šiol ir planuoju pabaigti kada nors rugsėjį, kaip paaiškėja. Pirmieji mūsų Akademgorodoke grybais apsigyveno plunksniniai grybai: Fomitopsis pinicola ir Fomes fomentarius. Be to, ant pirmojo vabalo visada yra daug daugiau nei ant antrojo. Tai suprantama – apriboto pelėsinio grybo porų dydis leidžia į jas įlipti mano vabzdžiai. Fomes fomentarius poros yra labai mažos, o vabalai yra priversti maitintis paviršiumi iš grybo apačios (maitina nugramdydami sporas ir bazidijas). Ir jie, kaip ir visi gyvi daiktai, tikrai turi natūralių priešų ir turi rimtai konkuruoti tarpusavyje. Grybai yra labai trumpalaikis substratas, bet vabalai turi valgyti ir veistis... Taigi, kas turėjo laiko, tas ir suvalgė. Todėl konkurencija dėl grybo turi būti arši.
Turtingą medžiagą surinkau iš Trametes gibbosa ir Daedaliella gr. confragosa; patenkintas vienu plunksniniu grybu, paplotu po drebulės rąstu (Datronia mollis): kepurė vos išsikiša iš krašto, o paskui ištisinė mėsinga balta himenoforinių vamzdelių dėmė. Tokiuose grybuose gali būti įdomių entomologinių radinių.
Taip pat sutikau vieną gulintį skardinį grybelį, kuris išaugo po beržo žieve taip, kad keliose vietose sprogo ir šereliais, atidengdamas drėgną, porėtą, tamsiai rudą, kaip rūkalio plaučius, grybelio kūną.
Į akis krito storas sporų sluoksnis (manau, kad ir buvo), tarsi negyvas medžio kambis būtų išteptas fosforu. Atrodė, kad į tamsią patalpą įnešk tokį medžio gabalą – suteiks tiek šviesos, kad būtų galima skaityti knygą.
Begėdiškai, su dideliu apetitu, rūdžių grybai suvalgė erškėtuogių krūmą.
Na taip, fitopatologija – atskira tema, mėgėjui.
Nepaisant to, kad ir kiek Akademgorodoko girioje bebūtų poliporinių grybų, kad ir kaip gausiai juose apgyvendintų vabalai, norėčiau sutikti agarinius grybus, klasikinius, su kepure, koja ir, kas geriausia, su lameliniu. himenoforas. Nors, žinoma, visus grybus myliu ne mažiau nei savo Gyrophaena s.str.
Pirmoji, su kuria susidūriau, buvo Lentinus fulvidus ant negyvos drebulės kamieno.
Tai mažiausia iš mentelių. Kartu su juo atskubėjo ir Lentinus genties monografijos autorius Pilat, tai su nuimtu maišu, laikydamas jį reta rūšimi. Žinoma, tuo metu kur nors kalnų plačialapiuose miškuose dar buvo pavienių šios rūšies radinių – ten ąžuolas, skroblas... Grybas įsitvirtino kaip akivaizdi nemoralinė rūšis. Todėl, kai Lentinus fulvidus buvo rastas Irkutsko srities teritorijoje, jis buvo nedelsiant įtrauktas į visas regionines Raudonąsias knygas. Dabar tampa akivaizdu, kad tai nėra taip jau reta. Be to, vietose randama tokių, kur neaugs joks „save gerbiantis“ grybas. Bodaibo rajone ant apdegusio, gimusio miegančiojo, kažkokiame sąvartyne – grybas, tarsi specialiai atrenka vietas su dideliu antropogeniniu krūviu. Matyt, tai taip pat yra tarprūšinės konkurencijos, tiksliau, jos nebuvimo, klausimas. Šventa vieta niekada nebūna tuščia. Čia irgi bet kurį niekieno nesuvaldytą sąvartyną suvaldo įdomūs, reti (laukinėje) žemo konkurencingumo grybai. Beje, jau seniai vyrauja tokia tendencija, kad daugiausia „Raudonosios knygos“ „iššauna“ kur nors miesto centro parkuose, pakelėse, kapinėse, pievelėse ir miesto sąvartynuose.
Lentinus fulvidus vaisiakūnių aptikau nemažai, bet visi labai maži, auga atskirai... Aišku, kad vabalų ant jų buvo mažai. Nors, kaip sakoma: „ritė maža, bet brangi“. Tolesnės ilgos paieškos davė nedidelių rezultatų – pora grybų iš Tricholomotaceae, baravykų,
pora eilučių ir dar kažkoks mažas marsuolis ant nugaišusio beržo kamieno.
Ir mano blakės neapsigyveno nė vienoje iš jų, tarsi tai būtų nuodėmė. Dabar – medieną ardantys grybai jiems – geriausias variantas. Vargu ar reikia sakyti, kad kiekvienas miško medis, gyvas ar negyvas, yra ekosistemos centras. Medis, reguliuodamas šilumos ir drėgmės režimą ir taip suformuodamas ypatingą mikroklimatą, sukuria buveinę daugeliui gyvų organizmų, kurie jame, ant jo, jo kaimynystėje apsigyvena ar tam tikru periodu lankosi. Vado saprofitus mano vabalai apgyvendins vėliau, kai šie grybai suklestės.