Vaikystėje buvome apkaltinti tinginimu, bet mes tiesiog nedarėme to, ko nenorėjome. Psichoterapeutė mano, kad tėvų ir visuomenės primestas kaltės jausmas yra ne tik destruktyvus, bet ir nepagrįstas.
„Kai buvau vaikas, tėvai dažnai priekaištaudavo, kad esu tinginys. Dabar esu suaugęs, daug kas mane pažįsta kaip darbštų, kartais nueinantį į kraštutinumus. Dabar man aišku, kad tėvai klydo “, - prisipažįsta Avrumas Weissas. Keturiasdešimties metų klinikinę patirtį turintis psichoterapeutas labai dažną problemą aprašo savo pavyzdžiu.
„Manau, tinginimu jie vadino entuziazmo stoką darbui, kurį turėjau atlikti. Šiandien esu pakankamai senas, kad suprasčiau jų motyvus, bet būdamas berniukas tvirtai sužinojau, kad esu tinginys. Tai man įstrigo galvoje ilgam. Nenuostabu, kad aš daugiau nei kompensavau jų vertinimą, didžiąją gyvenimo dalį paskyręs tam, kad įtikinčiau save, kad netingėjau“, – sako jis.
Dirbdamas psichoterapeutu, Weissas nenustoja stebintis įvairiais būdais, kurie žmones priveda prie griežtos savikritikos. „Aš nepakankamai protingas“, „dėl manęs viskas negerai“, „negaliu susitvarkyti“ ir pan. Labai dažnai galite išgirsti savęs pasmerkimą dėl tinginystės.
Darbo kultas
Tinginystė yra pagrindinė kaltinimo stigma kultūroje. Avrumas Weissas rašo apie Ameriką – „galimybių žemę“ su sunkaus darbo kultu, galinčiu tariamai bet ką patraukti į prezidento postą arba tapti milijonieriumi. Tačiau panašus požiūris į darbą šiandien yra paplitęs daugelyje šalių.
SSRS buvo garbė įvykdyti ir viršyti planą bei priimti „penkerių metų planą per ketverius metus“. O devintajame dešimtmetyje Rusijos visuomenė buvo smarkiai susiskaldžiusi į tuos, kurie nusivylė savo galimybėmis ir perspektyvomis, ir į tuos, kurių aktyvumas ir sunkus darbas padėjo „pakilti“ ar bent išsilaikyti.
Weisso aprašytas vakarietiškas mentalitetas ir dėmesys sėkmei greitai įsitvirtino mūsų kultūroje – jo aprašyta problema daugeliui pažįstama: „Jei tau dar kažkas nepasisekė, tai yra todėl, kad tu neįdedi reikiamų pastangų“.
Visa tai turėjo įtakos tam, kad teisiame kitus ir save už tingumą, jei jie ar mes nedarome to, ką manome turėtume daryti.
Pavyzdžiui, padėkite žieminius daiktus, išplaukite indus ar išneškite šiukšles. Ir suprantama, kodėl mes teisiame žmones, kad jie to nedaro – juk norime, kad jie tai darytų! Žmonės yra genčių rūšis, vis dar gyvenanti tam tikrose bendruomenėse. Gyvenimas visuomenėje bus geresnis, jei visi bus pasirengę atlikti savo pareigas kitų labui, net per „nenoriu“.
Labai mažai žmonių norėtų išvalyti šiukšles ar nuotekas, bet reikia padaryti gerą bendruomenei. Taigi žmonės ieško kokios nors kompensacijos, kad kas nors prisiimtų šias nemalonias pareigas. Kai kompensacija yra nepakankama arba nebeveiksminga, mes keliame statymus ir pereiname prie viešo gėdinimo, verčiame žmones per gėdą daryti tai, ko jie visai nenori daryti.
Visuomenės pasmerkimas
Taip, pasak Weisso, tėvai spaudė jį didinti darbštumą. Vaikas pasisavina tėvų sprendimą ir padaro jį savo. O visuomenėje taip pat lipdome žmonėms tinginių etiketę, nes jie nedaro to, ko mes norime.
Nuostabus gėdos veiksmingumas yra tas, kad jis veikia net tada, kai šalia niekas nezvimbia už ausies: „Tinginys! Tinginys!» Net jei niekas nėra šalia, žmonės kaltins save, kad buvo tingūs, nes nepadarė to, ką, jų nuomone, turėtų daryti.
Weissas siūlo rimtai apsvarstyti radikalų teiginį: „Nėra tokio dalyko kaip tinginystė“. Tai, ką vadiname tinginimu, yra tiesiog visiškai teisėtas žmonių objektyvavimas. Jie tampa kaltinimų objektais, jiems viešai gėdinamasi už tai, ko nenori daryti.
Tačiau žmogus pasireiškia darbais – daro tai, ką nori, o nedaro to, ko nenori.
Jei žmogus kalba apie savo norą ką nors padaryti, bet to nedaro, tai vadiname tinginimu. Ir iš tikrųjų tai tik reiškia, kad jis nenori to daryti. Kaip mes galime tai suprasti? Taip, nes jis to nedaro. Ir jei norėčiau, tai padaryčiau. Viskas paprasta.
Pavyzdžiui, kažkas teigia, kad nori numesti svorio, o tada prašo daugiau deserto. Taigi jis nėra pasirengęs numesti svorio. Jis gėdijasi savęs arba gėdijasi kitų – jis „turėtų“ to norėti. Tačiau jo elgesys aiškiai rodo, kad jis tam dar nepasiruošęs.
Mes teisiame kitus už tingėjimą, nes manome, kad socialiai nepriimtina nenorėti to, ko jie turėtų norėti. Ir dėl to žmonės apsimeta, kad nori to, kas laikoma teisinga, ir dėl savo neveiklumo kaltina tingumą. Ratas uždarytas.
Visi šie mechanizmai gana tvirtai „įsiūti“ į mūsų galvas. Tačiau, ko gero, šių procesų suvokimas padės mums būti sąžiningiems sau, geriau suprasti ir gerbti kitų norus.