Kas mūsų laukia ateityje po karantino? Pasaulis nebebus toks, kaip rašo žmonės. Tačiau mūsų vidinis pasaulis nebus toks pat. Apie tai kalba psichoterapeutas Grigorijus Goršuninas.
Kiekvienas, kuris mano, kad karantine eina iš proto, klysta – iš tikrųjų jie grįžta į savo mintis. Kaip delfinai dabar grįžta į Venecijos kanalus. Tiesiog jis, mūsų vidinis pasaulis, dabar mums atrodo pamišęs, nes per ilgai vengėme tūkstančio ir vieno būdo pažvelgti į savo vidų.
Virusas vienija kaip ir bet kuri išorinė grėsmė. Žmonės perkelia savo nerimą į epidemiją, virusas tampa nežinomos tamsios jėgos įvaizdžiu. Gimsta daug paranojiškų idėjų apie jo kilmę, nes taip baisu pagalvoti, kad pati gamta su žodžiais „nieko asmeniško“ nusprendė imtis perteklinio gyventojų skaičiaus.
Tačiau virusas, varantis žmones į karantiną, į save, paradoksaliai kviečia susimąstyti apie vidinę grėsmę. Galbūt grėsmė negyventi savo tikrojo gyvenimo. Ir tada nesvarbu, kada ir nuo ko mirti.
Karantinas – tai kvietimas susidurti su tuštuma ir depresija. Karantinas – kaip psichoterapija be psichoterapeuto, be vadovo sau, todėl jis gali būti toks nepakeliamas. Problema nėra vienatvė ir izoliacija. Jei nėra išorinio vaizdo, mes pradedame matyti vidinį vaizdą.
Pasaulis nebebus toks, koks buvo – yra vilties, kad savęs neišleisime
Sunku, kai kanale nusėda drumstumas, pagaliau išgirsti ir pamatyti, kas vyksta dugne. Susipažink su savimi. Po ilgo šurmulio ir galbūt pirmą kartą tikrai sutikite savo sutuoktinį. Ir sužinoti kažką, dėl ko Kinijoje dabar po karantino tiek daug skyrybų.
Sunku, nes mirtis, netektys, silpnumas ir bejėgiškumas mūsų vidiniame pasaulyje neįteisinami kaip įprastos dalykų eigos dalis. Kultūroje, kurioje apgalvotas liūdesys yra bloga prekė, jėga ir begalinės galios iliuzija parduodami gerai.
Idealiame pasaulyje, kuriame nėra virusų, sielvarto ir mirties, begalinio vystymosi ir triumfo pasaulyje nėra vietos gyvenimui. Pasaulyje, kartais vadinamame perfekcionizmu, mirties nėra, nes ji yra mirusi. Ten viskas buvo sustingę, sustingę. Virusas mums primena, kad esame gyvi ir galime jį prarasti.
Valstybės, sveikatos sistemos atskleidžia savo bejėgiškumą kaip kažką gėdingo ir nepriimtino. Nes kiekvienas gali ir turi būti išgelbėtas. Žinome, kad tai netiesa, bet baimė susidurti su šia tiesa neleidžia mąstyti toliau.
Pasaulis nebebus toks, koks buvo – yra vilties, kad savęs neišleisime. Nuo mirties viruso, kuriuo visi užsikrečia ir kiekvienas turės savo asmeninę pasaulio pabaigą. Ir todėl tikras artumas ir rūpestis tampa tuo būtinu, be kurio neįmanoma kvėpuoti.