Apeliacija į jausmus formuoja teisingas nuostatas ir vertybes. Į tai reikia atsižvelgti. kad, nors ir veiksminga, apeliacija į vaiko jausmus tinka daugeliui, bet ne visiems, vaikams. Sunkiausi ir protingiausi vaikai prisimena savo tikslus, o apeliavimas į jausmus jų nekeičia. Tokiais atvejais apeliaciją į jausmus reikėtų papildyti kitomis pedagoginio poveikio priemonėmis.
Apeliacija į vaiko jausmus dažniau yra moteriška strategija. Standartiniai variantai yra apeliacija į empatiją („Pažiūrėk, kaip tavo sesuo dėl tavęs verkia!“ arba „Prašau nepykti mamos“), atitraukimas nuo nepageidaujamų dalykų („Pažiūrėk, koks paukštis!“) ir patrauklumas geidžiamiems, kaip taip pat sprendimų priėmimas remiantis jausmais, kuriuos vaikas demonstruoja tėvams (Šviesoforo modelis).
Žiūrėk, tavo mažoji sesuo verkia!
Suaugusiųjų, o ypač motinų, nuostabai, šis patrauklumas mažiems vaikams dažniausiai netinka. Tačiau jei vaikai tokiose situacijose pyksta ilgai, jie anksčiau ar vėliau supranta, ko iš jų nori suaugusieji, ir ima vaizduoti atgailą. Tačiau vaikai mėgsta kopijuoti suaugusiuosius, o jei mama dažnai būna nusiminusi, vaikai tai pradeda kartoti po jos. Sunku tai pavadinti tikra empatija, bet kelias yra asfaltuotas. Tikra empatija pasireiškia vaikams ne anksčiau nei septynerių metų, o čia viskas yra labai individualu. Jei vaikai tam labai nusiteikę, bet jokiu būdu nėra nusiteikę.
Prašau, nepykit mamos!
Kai vaikas nepaklūsta, mama pradeda graužti save ir rodyti, kaip jai blogai nuo tokio vaiko elgesio. Šis modelis yra labai paplitęs ir dažniausiai naudojamas tarp moterų. Jos rezultatai? Mažiems vaikams, ypač mergaitėms, sėkmingai formuojasi kaltė, meilė ir paklusnumas. Vyresniems vaikams, o ypač berniukams, tai blogiau, jie tampa susierzinę ar abejingi mamos jausmams.
Pažiūrėk, koks paukštis!
Vaikas aplinkui ieško vis patrauklesnių dalykų, atitraukia dėmesį nuo nereikalingo. Jis košių nevalgo – pasiūlysime obuolį. Ryte mankštos daryti nenori, pasiūlysime su draugais paplaukioti. Plaukimas nesisekė – pabandykime susidomėti gražiu teniso žaidimu. Puikiai dirba su mažais vaikais. Kuo vyresni vaikai, tuo didesnė nesėkmės tikimybė. Paprastai šis kelias baigiasi kyšininkavimo modeliu.
Pagal šį modelį tėvai savo veiksmuose vadovaujasi vaiko jausmais ir reakcijomis. Vaiko jausmai ir reakcijos tėvams yra šviesoforo spalvos. Kai vaikas teigiamai atsiliepia į tėvų poelgius, džiaugiasi tėvų veiksmais, jiems tai žalia šviesa, signalas tėvams: „Pirmyn! Tu viską darai teisingai.» Jei vaikas nenoriai vykdo tėvų prašymus, pamiršta, spragsi, tai tėvams geltona, įspėjamoji spalva: „Dėmesio, būkite atsargūs, kažkas atrodo ne taip! Pagalvok prieš sakydamas ar darydamas! Jei vaikas protestuoja, tai raudona spalva tėvams, signalas: „Stop !!! Užšaldykite! Nė žingsnio į priekį šia kryptimi! Prisiminkite, kur ir ką pažeidėte, skubiai pataisykite aplinką tausojančiu būdu!
Modelis yra prieštaringas. Šio modelio privalumai – jautrumas grįžtamajam ryšiui, trūkumai – lengva pakliūti į vaiko įtaką. Vaikas pradeda kontroliuoti tėvus, demonstruodamas jiems vieną ar kitą savo reakciją...
Jurijus Kosagovskis. Iš savo patirties
Tai supratau, kai supratau, kad mamos apeliacija į mano logiką man neturėjo jokios įtakos. „Materialinis interesas“, į kurį nuolat kreipiasi visi ir visi žmonės – ekonomistai… filosofai… politikai ir šou menininkai – taip pat nepaveikė. Už jos penketuką man pasiūlė 5 dolerius, bet ši sistema neveikė.
Mane paveikė tik mamos atodūsiai ir pasakojimai, kurie mane sužavėjo.
Iki šiol šiek tiek personifikuoju save vaikystėje skaitytų knygų herojais (jie mane emociškai ir ilgai veikia).
Mamos argumentai, kad aš būsiu sargas, jei prastai mokysiuosi, manęs nepaveikė, bet jos atodūsiai –.
Vieną dieną, sėdėdama ant taburetės, ji atsiduso ir pasakė: „O, Rachmaninovo preliudija ci-moll... – kas? — o aš konservatorijoje praleidau 10 metų, o ne penkerius (!) bandžiau suprasti — kas tai?
Dėl to sapnai taip pat daro įtaką mūsų įspūdingumui ir veda mus bei skatina veikti, arba atvirkščiai, saugotis veiksmų ten, kur to nereikia.
Būtent jos vienintelis kvėpavimas privertė mane 11 metų groti po 10 valandų per dieną prie fortepijono, bet jis neleido eiti į muzikos mokyklą ir koledžą, bet neleido man kalbėtis su konservatorijos mokytojais. Tai jis privertė mane per 10 metų tai suprasti – kas yra muzika ir fortepijonas?
Tai jis privertė prodiuserį pasirodyti pas mane ir būtent jis privertė prodiuserį nutempti mane į Paryžiaus konservatoriją, kur jų prašymu grojau savo fortepijoninį koncertą ir išėjau iš pastato kaip garbės reikalas. Paryžiaus konservatorijos narys – nors aš to nelaikau savaime suprantamu dalyku, ne ir nė menkiausio „treniravimo“, išskyrus aistrą ir meilę muzikai.
Ir tai buvo mamos atodūsis, dėl kurio kažkas mane pakvietė į tarptautinį festivalį ir ten koncertuoja – aš pats niekur nevažiuoju.
Štai kas yra emocijos ir kaip jos veikia žmogų, kokios yra kitų žmonių veiksmų pasekmės. Tai tiesiog fantastiška ir efektyvu. Efektyvus“ yra pats svarbiausias dalykas. Viskas, kas veikia efektyviai ir evoliucija, buvo būtina žmogaus vystymuisi, kad jis išgyventų.