Turinys
Kas yra lygiadienis
Saulė kerta dangaus pusiaują ir juda iš šiaurinio pusrutulio į pietinį. Pirmuoju tokiu būdu prasideda astronominis ruduo, o antrajame – atitinkamai pavasaris. Žemė savo žvaigždės (ty Saulės) atžvilgiu užima vertikalią padėtį. Šiaurės ašigalis slepiasi šešėlyje, o Pietų ašigalis, atvirkščiai, „pasuka į šviesiąją pusę“. Štai koks yra rudens lygiadienis mokslo požiūriu. Tiesą sakant, viskas aišku iš pavadinimo – visoje planetoje tiek diena, tiek naktis trunka apie 12 valandų. Kodėl apie? Faktas yra tas, kad diena vis dar šiek tiek ilgesnė (keliomis minutėmis), taip yra dėl šviesos spindulių lūžio atmosferoje ypatumų. Bet kodėl turėtume gilintis į sudėtingas astronomines gamtas – kalbame apie kelias minutes, todėl manysime, kad abu paros laikai yra suvienodinti.
Kada yra rudens lygiadienis 2022 m
Daugelis įsitikinę, kad rudens lygiadienis turi aiškią datą – rugsėjo 22 d. Taip nėra – „saulės perėjimas“ vyksta kaskart skirtingu laiku, o sklaida – trys dienos. Tai įvyks 2022 m Rugsėjo 23 d., 01 val (UTC) arba 04:03 (Maskvos laiku). Prasidėjus šviesiajai parai, pamažu ims mažėti, kol gruodžio 22 dieną pasieks minimumą. Ir prasidės atvirkštinis procesas – saulė švies vis ilgiau, o kovo 20 d. viskas vėl susilygins – šį kartą jau Šv. pavasario lygiadienis.
Beje, mūsų šalies gyventojams, galima sakyti, pasisekė. Šiauriniame pusrutulyje astronominis rudens-žiemos sezonas (179 dienos) yra lygiai viena savaite trumpesnis nei pietiniame. Tačiau jūs negalite to pasakyti žiemą.
Šventės tradicijos senovėje ir šiandien
Su astronomija, atrodo, aišku, pereikime prie visiškai nemoksliško, bet daug įdomesnio šios šventės komponento. Lygiadienio diena beveik visose tautose visada buvo siejama su mistika ir įvairiais magiškais ritualais, skirtais nuraminti aukštesnes jėgas.
Pavyzdžiui, Mabonas. Taip pagonys keltai vadino antrojo derliaus ir obuolių nokimo šventę, kuri buvo švenčiama kaip tik rudenį lygiadienio dieną. Ji buvo įtraukta į aštuonių Metų rato švenčių sąrašą – senovinį kalendorių, kuriame pagrindinės datos pagrįstos tik Žemės padėties pokyčiais Saulės atžvilgiu.
Kaip dažnai būna per pagoniškas šventes, senovės tradicijos nėra visiškai užmirštos. Be to, derliaus pabaiga pagerbta ne tik senovės keltų žemėje. Net garsųjį Vokietijos Oktoberfestą daugelis tyrinėtojų laiko tolimu Mabono giminaičiu.
Na, kaip neprisiminti apie Stounhendžą – pagal vieną versiją, legendiniai megalitai buvo pastatyti specialiai ritualams, pagerbiant astronominius pokyčius – lygiadienio ir saulėgrįžos dienas. Šiuolaikiniai „druidai“ šiomis dienomis atvyksta į Stounhendžą ir šiandien. Valdžia leidžia neopagoniams ten rengti savo šventes, o mainais įsipareigoja elgtis padoriai ir negadinti kultūros paveldo objekto.
Tačiau Japonijoje lygiadienio diena paprastai yra oficiali šventė. Čia irgi tiesioginė nuoroda į religinius papročius, bet ne pagoniškus, o budistinius. Budizme ši diena vadinama Higanu ir siejama su mirusių protėvių garbinimu. Japonai lanko jų kapus ir taip pat gamina tik vegetarišką maistą (daugiausia ryžių pyragus ir pupeles) namuose, pagerbdami draudimą žudyti gyvas būtybes.
Plunksnuotos gyvatės šviesa: stebuklai lygiadienį
Šiuolaikinės Meksikos teritorijoje yra iš senovės majų laikų likusi struktūra. Jukatano pusiasalyje esančiame Čečėnijos Icos mieste esanti Plunksnuotosios gyvatės piramidė (Kukulkan) suprojektuota taip, kad lygiadienio dienomis Saulė ant savo laiptų sukurtų keistus šviesos ir šešėlių raštus. Šie saulės spindesiai galiausiai sukuria vaizdą – tiesa, ta pati gyvatė. Manoma, kad jei per tas tris valandas, kurias tęsiasi šviesos iliuzija, pateksite į piramidės viršūnę ir sugalvosite norą, jis tikrai išsipildys. Todėl du kartus per metus minios turistų ir kai kurie vietiniai gyventojai, vis dar tikintys plunksnuotais aitvarais, linksta į Kukulkaną.
Tačiau panašų stebuklingą reiškinį galima pamatyti iš arčiau – Prancūzijos Strasbūre. Du kartus per metus, pavasario ir rudens lygiadienių dienomis, žalias spindulys iš vietinės katedros vitražo krenta griežtai ant gotikinės Kristaus statulos. Vitražas su Judo atvaizdu ant pastato atsirado XIX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. O unikalų šviesos reiškinį pastebėjo tik po beveik šimto metų ir ne dvasininkai, o matematikas. Mokslininkas iškart padarė išvadą, kad čia yra kažkoks „da Vinčio kodas“, todėl lango kūrėjai specialiai užšifravo svarbią žinią palikuonims. Kol kas niekas nesuvokė šios žinutės esmės, kuri netrukdo stebuklo ištroškusiems turistams kiekvieną pavasarį ir rudenį siekti katedros.
Šermukšnis apsaugos nuo piktųjų dvasių: rudens lygiadienio diena tarp slavų
Neignoravome ir lygiadienio dienos. Nuo šios datos slavų protėviai pradėjo mėnesį, skirtą pagonių dievui Velesui, jis buvo vadinamas Radogoščiu arba Tausenu. Lygiadienio garbei jie vaikščiojo dvi savaites – septynias dienas prieš ir septynias po. Ir jie tikėjo, kad vanduo šiuo metu turėjo ypatingą galią – vaikams suteikia sveikatos, o mergaitėms – grožio, todėl stengėsi dažniau nusiprausti.
Krikšto „Mūsų šalimi“ laikais lygiadienio diena buvo pakeista krikščioniška Mergelės Gimimo švente. Tačiau prietarai niekur nedingo. Pavyzdžiui, liaudis tikėjo, kad tuo metu nuskintas šermukšnis saugos namus nuo nemigos ir apskritai nuo nelaimių, kurias siunčia piktosios dvasios. Šermukšnio šepečiai kartu su lapais buvo išdėlioti tarp langų rėmų kaip talismanas nuo piktųjų dvasių. O pagal uogų skaičių kekėse žiūrėjo, ar neateis atšiauri žiema. Kuo jų daugiau – tuo stipriau vyniojasi įšalas. Taip pat pagal tos dienos orus lėmė, koks bus kitas ruduo – jei saulė, vadinasi, lietus ir šaltis negreitai.
Šventės namuose visada kepdavo pyragus su kopūstais ir bruknėmis ir vaišindavo jais svečius.