120 km į šiaurę nuo Kalkutos Vakarų Bengalijoje, ant šventosios Gango upės krantų, yra dvasinis centras, vadinamas Majapuru. Pagrindinė šio projekto idėja – parodyti, kad šiuolaikinė civilizacija turi realią alternatyvą, leidžiančią rasti iš esmės kitokią laimę.
Kartu išorinė žmogaus veikla ten niekaip nenaikina aplinkos, nes ši veikla paremta gilaus žmogaus, gamtos ir Dievo ryšio supratimu.
Mayapur buvo įkurta 1970 m. Tarptautinės Krišnos sąmonės draugijos, siekiant praktiškai įkūnyti Vedų filosofijos ir kultūros idėjas.
Štai keturi kardinalūs žingsniai, kardinaliai keičiantys visą visuomenės atmosferą: perėjimas prie žaliavalgystės, švietimo sistemos sudvasinimas, perėjimas prie nematerialių laimės šaltinių ir urbanizacijos atmetimas pereinant prie agrarinės ekonomikos.
Nepaisant to, kad šiuolaikiniams vakariečiams šių idėjų įvedimas buvo neįtikėtinas, šį projektą pradėjo Vedų pasekėjai vakariečiai, o tik vėliau prisitraukė indai, kuriems ši kultūra yra tradicinė. Per 34 metus Centre pastatytos kelios šventyklos, mokykla, ferma, daug viešbučių, ašramų (dvasinių nakvynės namų), gyvenamųjų pastatų, keletas parkų. Šiais metais bus pradėtas statyti milžiniškas Vedų planetariumas, kuriame bus rodomi įvairūs planetų sistemų lygiai ir ten gyvenančios gyvybės formos. Jau dabar Majapuras pritraukia daugybę piligrimų, kurie domisi reguliariais festivaliais. Savaitgalį per šį kompleksą pravažiuoja iki 300 tūkst. žmonių, kurie daugiausiai atvyksta iš Kalkutos pasižiūrėti į šį rojų žemėje. Vedų laikais tokia buvo visa Indija, tačiau atėjus Kali jugai (nežinojimo erai), ši kultūra sunyko.
Kol žmonija ieško alternatyvos sielą naikinančiai civilizacijai, savo dvasine gelme nepralenkiama Indijos kultūra kyla iš griuvėsių, po kuriomis Vakarai bandė ją palaidoti. Dabar patys vakariečiai imasi iniciatyvos atgaivinti šią seniausią žmonių civilizaciją.
Pirmas apsišvietusios, civilizuotos visuomenės uždavinys – suteikti žmonėms galimybę maksimaliai išvystyti savo dvasinį potencialą. Tikrai kultūringi žmonės neapsiriboja tik trumpalaikės laimės siekiu tenkinant būtiniausius maisto, miego, sekso ir apsaugos poreikius – visa tai pasiekiama net gyvūnams. Žmonių visuomenę galima vadinti civilizuota tik tuo atveju, jei ji remiasi troškimu suvokti Dievo prigimtį, Visatą ir gyvenimo prasmę.
„Mayapur“ – tai projektas, įkūnijantis svajonę tų, kurie siekia harmonijos su gamta ir Dievu, bet tuo pačiu išlieka aktyviu visuomenės nariu. Paprastai padidėjęs susidomėjimas dvasine sfera atitraukia žmogų nuo pasaulietinių reikalų, jis tampa socialiai nenaudingas. Tradiciškai Vakaruose žmogus dirba visą savaitę, pamiršdamas apie aukščiausią gyvenimo tikslą ir tik sekmadienį gali eiti į bažnyčią, galvoti apie amžinąjį, tačiau nuo pirmadienio vėl pasineria į pasaulietišką šurmulį.
Tai tipiška šiuolaikiniam žmogui būdingo sąmonės dvilypumo apraiška – reikia pasirinkti vieną iš dviejų – materiją arba dvasią. Tačiau Vedų Indijoje religija niekada nebuvo laikoma „vienu iš gyvenimo aspektų“. Religija buvo pats gyvenimas. Gyvenimas buvo visiškai nukreiptas į dvasinį tikslą. Šis sintetinis požiūris, sujungiantis dvasinį ir materialųjį, daro žmogaus gyvenimą harmoningą ir atleidžia nuo būtinybės veržtis į kraštutinumus. Skirtingai nuo Vakarų filosofijos, kurią kankina amžinas dvasios ar materijos pirmenybės klausimas, Vedos skelbia Dievą abiejų šaltiniu ir ragina visus savo gyvenimo aspektus skirti Jam tarnauti. Taigi net kasdienė rutina yra visiškai sudvasinta. Būtent ši idėja yra dvasinio Majapuros miesto pagrindas.
Komplekso centre yra šventykla su dviem milžiniškais altoriais dviejose salėse, kuriose vienu metu gali apsistoti 5 žmonės. Ten gyvenantys žmonės jaučia padidėjusį dvasinį alkį, todėl šventykla niekada nebūna tuščia. Be ritualų, kuriuos lydi nuolatinis šventųjų Dievo vardų kartojimas, rytais ir vakarais šventykloje vyksta paskaitos apie Vedų raštus. Viskas palaidota gėlėse ir dieviškuose aromatuose. Iš visų pusių sklinda saldūs dvasinės muzikos ir dainavimo garsai.
Ekonominis projekto pagrindas – žemės ūkis. Majapurą supantys laukai dirbami tik rankomis – iš esmės nenaudojama jokia šiuolaikinė technologija. Žemė ariama ant bulių. Kaip kuras naudojamos malkos, sausi mėšlo išspaudos ir dujos, gaunamos iš mėšlo. Rankinės staklės siūlo lininį ir medvilninį audinį. Iš vietinių augalų gaminami vaistai, kosmetika, dažai. Lėkštės gaminamos iš džiovintų presuotų lapų ar bananų lapų, puodeliai – iš nesukietėjusio molio, o panaudojus vėl grįžta į žemę. Indų plauti nereikia, nes karvės jį valgo kartu su likusiu maistu.
Dabar visu pajėgumu Mayapur gali priimti 7 tūkst. Ateityje jos gyventojų skaičius neturėtų viršyti 20 tūkst. Atstumai tarp pastatų nedideli, beveik visi juda pėsčiomis. Skubiausiai naudojasi dviračiais. Šalia modernių pastatų darniai sugyvena moliniai namai šiaudiniais stogais.
Vaikams veikia tarptautinė pradinė ir vidurinė mokykla, kurioje kartu su bendrojo lavinimo dalykais suteikiami Vedų išminties pagrindai, mokoma muzikos, įvairių taikomųjų mokslų: darbas kompiuteriu, ajurvedinis masažas ir kt. mokyklą, išduodamas tarptautinis pažymėjimas, leidžiantis stoti į universitetą.
Tiems, kurie nori atsiduoti grynai dvasiniam gyvenimui, yra dvasinė akademija, kurioje ruošiami kunigai ir teologai. Vaikai auga švarioje ir sveikoje kūno ir dvasios harmonijos atmosferoje.
Visa tai stulbinamai skiriasi nuo šiuolaikinės „civilizacijos“, verčiančios žmones glaustis purvinuose, perpildytuose, nusikalstamumo užkrėstuose miestuose, dirbti pavojingose pramonės šakose, kvėpuoti užnuodytu oru ir valgyti nuodingą maistą. Su tokia niūria dabartimi žmonės eina link dar blogesnės ateities. neturi dvasinio gyvenimo tikslo (ateistinio auklėjimo vaisiai). Tačiau šių problemų sprendimas nereikalauja investicijų – tereikia atkurti žmonių regėjimą, apšviečiant gyvenimą dvasinių žinių šviesa. Gavę dvasinio maisto, jie patys sieks natūralaus gyvenimo būdo.