Politinės karjeros pradžia
Benazir Bhutto gimė labai įtakingoje šeimoje: jos tėvo protėviai buvo Sindo provincijos princai, jos senelis Shahas Nawazas kadaise vadovavo Pakistano vyriausybei. Ji buvo vyriausias vaikas šeimoje, o tėvas ją mylėjo: ji mokėsi geriausiose Karačio katalikiškose mokyklose, vadovaujama tėvo Benaziro studijavo islamą, Lenino kūrinius ir knygas apie Napoleoną.
Zulfikaras visais įmanomais būdais skatino savo dukters žinių ir nepriklausomybės troškimą: pavyzdžiui, kai būdama 12 metų jos motina, kaip ir dera padoriai mergaitei iš musulmonų šeimos, užsidengė Benazirą, jis reikalavo, kad dukra pati padarytų pasirinkimas – nešioti ar ne. „Islamas nėra smurto religija ir Benaziras tai žino. Kiekvienas turi savo kelią ir savo pasirinkimą!“ - jis pasakė. Benazir praleido vakarą savo kambaryje, medituodama apie tėvo žodžius. O ryte į mokyklą eidavo be šydo ir daugiau jos nedėvėjo, tik kaip duoklę savo šalies tradicijoms užsidengė galvą elegantiška skarele. Benazir visada prisimindavo šį įvykį, kai kalbėjo apie savo tėvą.
Zulfiqar Ali Bhutto 1971 metais tapo Pakistano prezidentu ir pradėjo supažindinti savo dukrą su politiniu gyvenimu. Opiausia užsienio politikos problema buvo neišspręstas Indijos ir Pakistano sienos klausimas, abi tautos nuolat konfliktavo. Į derybas Indijoje 1972 m. tėvas ir dukra skrido kartu. Ten Benazir susitiko su Indira Gandhi, ilgai kalbėjosi su ja neoficialioje aplinkoje. Derybų rezultatai buvo kai kurie teigiami pokyčiai, kurie galiausiai buvo užfiksuoti jau Benaziro valdymo laikais.
Perversmas
1977 m. Pakistane įvyko valstybės perversmas, Zulfikaras buvo nuverstas ir po dvejų metų alinančio teismo jam buvo įvykdyta mirties bausmė. Buvusio šalies vadovo našlė ir dukra tapo Liaudies sąjūdžio, kuris kvietė kovoti su uzurpatoriumi Zia al-Haq, vadove. Benaziras ir jo motina buvo suimti.
Jei pagyvenusi moteris buvo išgelbėta ir buvo išsiųsta į namų areštą, Benaziras žinojo visus įkalinimo sunkumus. Vasaros karštyje jos celė virto tikru pragaru. „Saulė įkaitino fotoaparatą taip, kad mano oda buvo nudegusi“, – vėliau rašė ji savo autobiografijoje. „Negalėjau kvėpuoti, oras ten buvo toks karštas“. Naktimis iš prieglaudų išlįsdavo sliekai, uodai, vorai. Slėpdamasi nuo vabzdžių, Bhutto užsidengė galvą sunkia kalėjimo antklode ir nusimetė, kai tapo visiškai neįmanoma kvėpuoti. Iš kur ši jauna moteris anuomet sėmėsi jėgų? Tai liko paslaptimi ir jai pačiai, tačiau net ir tada Benazir nuolat galvojo apie savo šalį ir žmones, įspraustus į kampą al-Haqo diktatūros.
1984 metais Benazirui pavyko išsivaduoti iš kalėjimo Vakarų taikdarių įsikišimo dėka. Prasidėjo pergalingas Bhutto žygis per Europos šalis: ji, išvargusi po kalėjimo, susitiko su kitų valstybių vadovais, davė daugybę interviu ir spaudos konferencijų, kurių metu atvirai metė iššūkį Pakistano režimui. Jos drąsa ir ryžtu žavėjosi daugelis, o Pakistano diktatorius pats suprato, kokį stiprų ir principingą priešininką turi. 1986 m. karinė padėtis Pakistane buvo panaikinta, o Benazir pergalingai grįžo į savo gimtąją šalį.
1987 m. ji ištekėjo už Asifo Ali Zalardi, kuris taip pat buvo kilęs iš labai įtakingos Sindo šeimos. Įkyrūs kritikai tvirtino, kad tai buvo fiktyvios santuokos, tačiau Benazir matė savo kompanioną ir palaikymą savo vyru.
Šiuo metu Zia al-Haqas vėl įveda šalyje karo padėtį ir paleidžia ministrų kabinetą. Benazir negali stovėti nuošalyje ir – nors ji dar neatsigavo po sunkaus pirmagimio – įsitraukia į politinę kovą.
Atsitiktinai per lėktuvo katastrofą žūsta diktatorius Zia al-Haqas: jo lėktuve buvo susprogdinta bomba. Po jo mirties daugelis matė užsakomąjį nužudymą – jie apkaltino Benazir ir jos brolį Murtazą, net Bhutto motiną.
Kova dėl valdžios taip pat žlugo
1989 metais Bhutto tapo Pakistano ministru pirmininku, ir tai buvo grandiozinio masto istorinis įvykis: pirmą kartą musulmoniškoje šalyje vyriausybei vadovavo moteris. Pirmąją savo kadenciją Benazir pradėjo nuo visiško liberalizavimo: ji suteikė universitetams ir studentų organizacijoms savivaldą, panaikino žiniasklaidos kontrolę ir paleido politinius kalinius.
Gavęs puikų europietišką išsilavinimą ir auklėjamas pagal liberalias tradicijas, Bhutto gynė moterų teises, o tai prieštarauja tradicinei Pakistano kultūrai. Pirmiausia ji skelbė pasirinkimo laisvę: ar tai teisė nešioti ar nenešioti šydą, ar realizuoti save ne tik kaip židinio sergėtoją.
Benazir gerbė ir gerbė savo šalies ir islamo tradicijas, tačiau kartu protestavo prieš tai, kas jau seniai paseno ir trukdė tolesnei šalies raidai. Taigi ji dažnai ir atvirai pabrėždavo esanti vegetarė: „Vegetariška mityba man suteikia jėgų politiniams pasiekimams. Augalinio maisto dėka mano galva laisva nuo sunkių minčių, aš pati esu ramesnė ir subalansuota “, - interviu sakė ji. Be to, Benaziras tvirtino, kad bet kuris musulmonas gali atsisakyti gyvulinio maisto, o „mirtina“ mėsos produktų energija tik padidina agresiją.
Natūralu, kad tokie pareiškimai ir demokratiniai žingsniai sukėlė nepasitenkinimą tarp islamistų, kurių įtaka Pakistane 1990-ųjų pradžioje išaugo. Bet Benaziras buvo bebaimis. Ji ryžtingai siekė suartėjimo ir bendradarbiavimo su Rusija kovojant su prekyba narkotikais, išlaisvino Rusijos kariuomenę, kuri buvo laikoma nelaisvėje po Afganistano kampanijos.
Nepaisant teigiamų pokyčių užsienio ir vidaus politikoje, ministro pirmininko biuras dažnai buvo kaltinamas korupcija, o pati Benazir ėmė klysti ir daryti neapgalvotus veiksmus. 1990 metais Pakistano prezidentas Ghulam Khanas atleido visą Bhutto kabinetą. Tačiau tai nepalaužė Benazir valios: 1993 metais ji vėl pasirodė politinėje arenoje ir gavo premjero kėdę po to, kai sujungė savo partiją su konservatyviuoju vyriausybės sparnu.
1996-aisiais ji tampa populiariausia metų politike ir, regis, tuo nesiruošia sustoti: vėl reformos, ryžtingi žingsniai demokratinių laisvių srityje. Per antrąją premjerinę kadenciją gyventojų neraštingumas sumažėjo beveik trečdaliu, vanduo tiekiamas į daugelį kalnuotų regionų, vaikams suteikta nemokama medicininė pagalba, prasidėjo kova su vaikų ligomis.
Tačiau vėlgi korupcija tarp jos aplinkos sutrukdė ambicingiems moters planams: jos vyras buvo apkaltintas kyšių ėmimu, brolis suimtas apkaltinus valstybės sukčiavimu. Pati Bhutto buvo priversta palikti šalį ir išvykti į tremtį Dubajuje. 2003 metais tarptautinis teismas pripažino pagrįstus kaltinimus šantažu ir kyšiais, buvo įšaldytos visos B. Bhutto sąskaitos. Tačiau, nepaisant to, ji vedė aktyvų politinį gyvenimą už Pakistano ribų: skaitė paskaitas, davė interviu ir organizavo spaudos keliones remdama savo partiją.
Pergalingas sugrįžimas ir teroristinis išpuolis
2007-aisiais Pakistano prezidentas Pervezas Musharrafas pirmasis priartėjo prie nuskriausto politiko, atsisakė visų kaltinimų korupcija ir kyšiais ir leido jam grįžti į šalį. Kad susidorotų su ekstremizmo augimu Pakistane, jam reikėjo stipraus sąjungininko. Atsižvelgiant į Benazir populiarumą jos gimtojoje šalyje, jos kandidatūra buvo tinkamiausia. Be to, Vašingtonas taip pat palaikė Bhutto politiką, dėl kurios ji tapo nepakeičiama užsienio politikos dialogo tarpininke.
Grįžęs į Pakistaną, Bhutto tapo labai agresyvus politinėje kovoje. 2007 m. lapkritį Pervezas Musharrafas įvedė šalyje karo padėtį, aiškindamas, kad siaučiantis ekstremizmas veda šalį į bedugnę ir tai galima sustabdyti tik radikaliais metodais. Benazir su tuo kategoriškai nesutiko ir viename iš mitingų padarė pareiškimą apie prezidento atsistatydinimo poreikį. Netrukus ji buvo paimta į namų areštą, tačiau ir toliau aktyviai priešinosi esamam režimui.
„Pervezas Musharrafas yra kliūtis demokratijos vystymuisi mūsų šalyje. Nematau prasmės toliau su juo bendradarbiauti ir nematau prasmės dirbti jam vadovaujant“, – tokį garsų pareiškimą ji padarė gruodžio 27 d. mitinge Ravalpindio mieste. Prieš išvykdama Benazir pažvelgė iš savo šarvuoto automobilio liuko ir iškart gavo dvi kulkas į kaklą ir krūtinę – neperšaunamų liemenių ji nevilkėjo. Po to įvyko savižudžio sprogdinimas, kuris mopedu privažiavo kuo arčiau jos automobilio. Bhutto mirė nuo stipraus smegenų sukrėtimo, savižudžio susisprogdinimas nusinešė daugiau nei 20 žmonių gyvybių.
Ši žmogžudystė sujaudino visuomenę. Daugelio šalių vadovai pasmerkė Musharrafo režimą ir pareiškė užuojautą visai Pakistano žmonėms. Izraelio ministras pirmininkas Ehudas Olmertas Bhutto mirtį vertino kaip asmeninę tragediją, o kalbėdamas per Izraelio televiziją žavėjosi „geležinės Rytų ponios“ drąsa ir ryžtu, pabrėždamas, kad joje mato ryšį tarp musulmoniškų pasaulių ir Izraelis.
JAV prezidentas George'as W. Bushas, kalbėdamas oficialiu pareiškimu, pavadino šį teroro aktą „niekingu“. Pats Pakistano prezidentas Musharrafas atsidūrė labai keblioje padėtyje: Benaziro šalininkų protestai peraugo į riaušes, minia šaukė šūkius „Nuleiskite Musharrafo žudiką!
Gruodžio 28 d. Benazir Bhutto buvo palaidota savo šeimos dvare Sindo provincijoje, šalia savo tėvo kapo.