Tai yra mažiausias iš rodančių šunų Bretanės spanielių patinai idealiai yra 49–50 cm ties ketera, o patelių 48–49 cm. Uodega iškelta aukštai ir nešiojama horizontaliai. Sustingusios ausys yra trikampės ir iš dalies padengtos banguotais plaukais. Jo kailis yra plonas ir plokščias arba labai šiek tiek banguotas. Suknelė yra balta ir oranžinė arba balta ir juoda, arba balta ir ruda. Galimi ir kiti mišiniai.

Tarptautinės kinologų federacijos (Fédération Cynologique Internationale) Bretonų spanielius priskiria prie kontinentinių spanielių tipo rodyklių. (1)

Kaip ir daugelio šunų veislių atveju, tiksli Bretono spanielio kilmė nežinoma, o faktai susimaišo su vietiniais pasakojimais. Pavyzdžiui, priskiriama prie keltų kilmė. Raštai, ypač Gastono Phoebuso, taip pat XNUMX amžiaus graviūros ar gobelenai taip pat liudija, kad Bretanės regione senovėje gyveno medžioklinis šuo baltu ir rudu kailiu.

Viena iš labiausiai tikėtinų hipotezių, susijusių su šiuolaikine šios veislės kilme, yra ta, kuri yra susijusi su medžioklėmis, kurias XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje Bretonų regione organizavo anglų aukštuomenė ir aukštesnioji vidurinė klasė. Tada medžiotojai būtų atsinešę savo Gordono ar anglų seterių rodykles. Pasibaigus medžioklei, šunys buvo palikti Bretanėje, o jų šeimininkai išvyko į Didžiosios Britanijos archipelagą. Būtent šių anglų kilmės šunų ir vietinių šunų kryžminimas yra bretonų spanielio, kurį šiandien žinome, kilmė. Spanielių klubas ir veislės standartas buvo įsteigti 1850 m., o vėliau buvo pastebėta daug spalvų variacijų, kol veislė stabilizavosi pagal dabartinį standartą. Asmenų skaičiumi šiuo metu yra pirmoji šunų veislė Prancūzijoje.

Bretonų spanielis yra ypač bendraujantis ir labai gerai prisitaiko daugelyje aplinkų. Intelektą galima perskaityti iš jų išraiškos ir žvilgsnio. Gali būti gera idėja, kad jie išklausytų paklusnumo treniruotes, kad nebūtų priblokšti dėl greito proto. Gerai išdresuoti šie šunys puikiai sekasi daugelyje disciplinų, žinoma, medžioklėje, bet taip pat ir judrumo, skrydžio kamuolio, sekimo ir kt. Jis yra laimingas ir budrus šuo, turintis sutikimą ir subalansuotą požiūrį.

Bretonų spanielis yra geros būklės šuo ir, remiantis JK veislyno klubo 2014 m. grynaveislių šunų sveikatos tyrimo duomenimis, daugiau nei trims ketvirtadaliams tirtų gyvūnų nebuvo jokių ligos požymių.

Tačiau bretonų spanielis, kaip ir kitų grynų veislių šunys, yra jautrus paveldimoms ligoms. Tarp jų galime pastebėti, klubo sąnario displazija, vidurinės girnelės išnirimas ir cistinurija. (4-5)

Koksofemoralinė displazija

Koksofemoralinė displazija yra paveldima liga, kuria serga klubo sąnarys netinkamai suformuotas. Tai reiškia skausmingas nusidėvėjimas, lokalizuotas uždegimas ir galbūt osteoartritas.

Sergantiems šunims simptomai pasireiškia vos jiems augant, bet tik su amžiumi simptomai išsivysto ir pablogėja. Klubo rentgenografija leidžia diagnozuoti vizualizuojant sąnarį. Pirmieji simptomai dažniausiai yra šlubavimas po poilsio ir nenoras sportuoti.

Gydymas susideda iš osteoartrito ir skausmo mažinimo skiriant priešuždegiminius vaistus. Chirurgija arba klubo protezo montavimas svarstomi tik sunkiausiais atvejais.

Daugeliu atvejų pakanka gerų vaistų, kad pagerintų šuns komfortą. (4-5)

Dislokacija Žiniasklaida girnelės

Medialinės girnelės išnirimas – tai įgimtos kilmės ortopedinė būklė. Dažniausiai serga maži šunys, tačiau tarp vidutinio dydžio šunų dažniausiai serga Bretono spanielis. Sergantiems gyvūnams girnelės arba šlaunelės išstumiamos iš šlaunikaulio duobės, kurioje paprastai ji telpa. Priklausomai nuo to, kuria kryptimi girnelė išeina iš savo vietos, ji vadinama šonine arba medialine. Pastarasis yra labiausiai paplitęs ir dažnai susijęs su kaukolės kryžminio raiščio plyšimu (15–20% atvejų). 20–50% atvejų pažeidžia abu kelius.

Iš pradžių šuo pasireikš lengvas ir protarpinis šlubavimas, vėliau, ligai paūmėjus, jis sustiprės ir užsitęs.

Diagnozė daugiausia nustatoma apčiuopiant šuns kelį, tačiau gali prireikti atlikti rentgeno nuotraukas, kad būtų galima užbaigti klinikinį vaizdą ir atmesti kitas patologijas. Tada medialinis girnelės išnirimas skirstomas į keturis etapus, priklausomai nuo pažeidimo sunkumo.

Chirurgija gali ištaisyti dislokaciją, pašalindama kaulų ir raiščių defektus. Gydymas vaistais paprastai reikalingas po operacijos antriniam osteoartritui gydyti. (4-6)

La cistinurija

Cistinurija yra paveldima liga, pažeidžianti cistino metabolizmą. Dėl prasto šios aminorūgšties pasisavinimo inkstuose padidėja cistino kristalų koncentracija šlapime, taip pat kyla inkstų akmenligės (urolitiazės) rizika.

Simptomai dažniausiai pasireiškia maždaug šešiems mėnesiams ir dažniausiai yra padidėjęs noras šlapintis, pasunkėjęs šlapinimasis ir kraujas šlapime. Inkstų akmenų buvimas taip pat gali sukelti pilvo skausmą.

Oficiali diagnozė apima cistino koncentracijos šlapime matavimą taikant metodą, vadinamą elektroforeze. Norint patvirtinti inkstų akmenų buvimą, reikalinga rentgeno nuotrauka.

Patologija savaime nėra mirtina, tačiau gydymo nebuvimas gali sukelti rimtą žalą ir galbūt gyvūno mirtį. Jei šuo neturi akmenų, pakanka tinkamos dietos ir maisto papildų, mažinančių cistino koncentraciją. Jei akmenų jau yra, jiems pašalinti gali prireikti operacijos. (4-5)

Bretonų spanielis yra stipri, greita ir judri veislė. Todėl jai reikia mankštos ir reguliarios veiklos, kad užimtų savo kūną ir protą.