Internetas pilnas istorijų apie sunkų gyvenimą su „toksiškais“ žmonėmis ir klausimų, ar galima juos pakeisti. Savo nuomone dalijasi psichologijos mokslų daktarė, asmenybės sutrikimų specialistė Elena Sokolova.
Pirmiausia priminsiu: nediagnozuokite artimiesiems. Tai gali padaryti tik gydytojas. Klinikinį ir psichoanalitinį išsilavinimą turinčio psichoterapeuto užduotis – kiekvieną konkretų atvejį apsvarstyti individualiai ir stengtis suprasti, koks žmogus yra priešais jį, kaip sutvarkyta jo asmenybė. Tai yra, nustatyti asmeninę diagnozę.
Akivaizdu viena: galimų pokyčių mastai stipriai priklauso nuo asmenybės sandaros, nuo pažeidimų gylio. Subrendęs žmogus, net ir turintis tam tikrų neurotiškų bruožų, ir pacientas, turintis ribinę ar narcizišką asmeninę organizaciją, yra visiškai skirtingi žmonės. Ir jų „proksimalinio vystymosi zona“ skiriasi. Dažniausiai mes sugebame pastebėti savo elgesio trūkumus, suvokti, kad kažkas su mumis negerai, prašyti pagalbos ir tada lengvai į šią pagalbą atsakyti.
Tačiau žmonės, turintys ribinę ir juo labiau narcisistinę organizaciją, paprastai nesuvokia savo problemų. Jei jie turi ką nors stabilaus, tai yra nestabilumas. Ir tai taikoma visoms gyvenimo sferoms.
Pirma, jie patiria didelių sunkumų valdydami emocijas (jiems būdingi smurtiniai, sunkiai valdomi afektai). Antra, jie yra labai nestabilūs santykiuose.
Viena vertus, jie turi neįtikėtiną potraukį artimiems santykiams (pasiruošę prisikabinti prie bet ko), kita vertus, išgyvena nepaaiškinamą baimę ir norą bėgti, apleisti santykius. Jie tiesiog austi iš polių ir kraštutinumų. Trečias bruožas – nesugebėjimas susidaryti apibendrintos ir stabilios idėjos apie save. Ji yra fragmentiška. Jei tokio žmogaus paprašysite apibrėžti save, jis pasakys maždaug taip: „Mama mano, kad aš turiu tiksliųjų mokslų gabumų“.
Tačiau visi šie pažeidimai jiems nekelia nerimo, nes jie beveik nejautrūs atsiliepimams. Subrendęs žmogus gali koreguoti savo elgesį išorinio pasaulio žinučių dėka – kasdieniame bendravime ir susitinkant su įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis. Ir niekas jiems netarnauja kaip pamoka. Kiti gali jiems signalizuoti: tau skauda, sunku būti šalia, kenki ne tik sau, bet ir artimiesiems. Tačiau jiems atrodo, kad problemos ne su jais, o su kitais. Iš čia ir visi sunkumai.
Sunku, bet įmanoma
Darbas su tokiais žmonėmis turi būti ilgalaikis ir gilus, tai reiškia ne tik asmeninę psichoterapeuto brandą, bet ir geras klinikinės psichologijos bei psichoanalizės žinias. Juk kalbame apie griežtus charakterio bruožus, kurie atsirado seniai, ankstyvoje kūdikystėje. Kai kurie kūdikio ir motinos santykių pažeidimai yra žalingas veiksnys. „Neįgalios aplinkos“ sąlygomis susidaro nenormalus charakteris. Šie ankstyvieji vystymosi sutrikimai riboja gebėjimą keistis. Nesitikėkite greitų patobulinimų.
Ribinės narcizinės organizacijos pacientai priešinasi bet kokiai įtakai, jiems sunku pasitikėti psichoterapeutu. Gydytojai teigia, kad jie turi prastą atitiktį (iš anglų kalbos pacientų compliance), tai yra, laikosi konkretaus gydymo, geba pasitikėti gydytoju ir laikytis jo rekomendacijų. Jie yra labai pažeidžiami ir negali ištverti nusivylimo. Jie suvokia bet kokią naują patirtį kaip pavojingą.
Kokių rezultatų dar galima pasiekti tokiame darbe? Jei terapeutui užtenka kantrybės ir žinių, o pacientas mato, kad tikrai nori jam padėti, tai po truputį susiriša kai kurios santykių salelės. Jie tampa tam tikrų jausmų, elgesio patobulinimų pagrindu. Kitų priemonių terapijoje nėra. Didelių pokyčių nesitikėkite. Turėsite dirbti lėtai, žingsnis po žingsnio, parodydami pacientui, kad patobulinimai, kad ir kokie nedideli, pasiekiami su kiekvienu užsiėmimu.
Pavyzdžiui, pacientui pirmą kartą pavyko susidoroti su kažkokiu destruktyvu impulsu ar bent jau patekti pas gydytoją, ko anksčiau nebuvo įmanoma. Ir tai yra kelias į sveikimą.
Gydymo pokyčių kelias
Ką patartumėte asmenybės sutrikimų turinčių žmonių šeimoms ir draugams? Ką daryti tiems, kurie nėra pasirengę nutraukti santykių ir išvykti?
Jei vertinate savo santykius, pasistenkite dėl nieko nekaltinti kito, o gerai apgalvokite savo bendravimą ir pirmiausia atsigręžkite į save, savo motyvus ir veiksmus. Tai ne apie aukos kaltinimą. Svarbu atsiminti tokį psichologinės gynybos mechanizmą kaip projekcija – visi jį turi. Dėl šio mechanizmo nepatogūs savo elgesio ypatumai – savanaudiškumas, agresyvumas ar globos poreikis – projektuojami mylimam žmogui.
Todėl, kai ką nors apkaltiname manipuliavimu, verta užduoti sau klausimą: kaip aš pats bendrauju su kitais žmonėmis? Ar aš su jais elgiuosi kaip su vartotoju? Galbūt esu pasiruošusi tik santykiams, kurie kelia mano savigarbą ar socialinį statusą? Ar stengiuosi suprasti kitą žmogų, kai man atrodo, kad jis puola? Šis pozicijos pasikeitimas, empatija ir laipsniškas egocentriškumo atmetimas leidžia mums geriau suprasti kitą, užimti jo poziciją ir pajusti jo nepasitenkinimą bei skausmą, kurį galime netyčia jam sukelti. Ir jis mums atsakė.
Tik po tokio vidinio darbo galima kalbėti apie vienas kito supratimą, o ne savęs ar kito kaltinimą. Mano pozicija paremta ne tik ilgamete praktika, bet ir rimtais teoriniais tyrimais. Teigti pakeisti kitą žmogų yra labai neproduktyvu. Kelias į gydymo pokyčius santykiuose yra savęs keitimas.