Žinios ir vertinimai pamažu nyksta į antrą planą pasaulinėje švietimo sistemoje. Pagrindinė mokyklos užduotis – vaikų emocinio intelekto ugdymas, sako mokytojas Davide'as Antoniazza. Apie socialinio emocinio mokymosi naudą jis kalbėjo interviu žurnalui „Psychologies“.
Šiuolaikiniam žmogui gebėjimas užmegzti ryšius yra svarbiau nei viską žinoti, sako Šveicarijos taikomųjų mokslų universiteto profesorius, mokyklų reformų šalininkas Davide'as Antognazza. Psichologė ir pedagogė įsitikinusi, kad pasauliui reikia naujos kartos emociškai išsilavinusių žmonių, kurie ne tik suprastų emocijų esmę ir įtaką mūsų gyvenimui, bet ir gebėtų valdyti save bei darniai bendrauti su kitais.
Psichologijos: Kuo remiasi socialinio emocinio mokymosi (SEL) sistema, apie kurią atvykote į Maskvą su istorija?
Davide Antoniazza: Paprastas dalykas: suprasti, kad mūsų smegenys veikia ir racionaliu (kognityviniu), ir emociniu būdu. Abi šios kryptys svarbios pažinimo procesui. Ir abu turėtų būti aktyviai naudojami švietime. Kol kas mokyklose akcentuojamas tik racionalumas. Daugelis ekspertų, įskaitant mane, mano, kad šį „iškraipymą“ reikia ištaisyti. Tam kuriamos edukacinės programos, skirtos ugdyti moksleivių emocinį intelektą (EI). Jos jau veikia Italijoje ir Šveicarijoje, šia kryptimi aktyviai dirba JAV, Didžioji Britanija, Izraelis ir daugelis kitų šalių. Tai objektyvi būtinybė: emocinio intelekto ugdymas padeda vaikams suprasti kitus žmones, valdyti emocijas, priimti geresnius sprendimus. Jau nekalbant apie tai, kad mokyklose, kuriose veikia SEL programos, gerėja emocinė atmosfera, vaikai geriau bendrauja tarpusavyje – visa tai patvirtina daugybės tyrimų rezultatai.
Minėjote objektyvią būtinybę. Bet juk vertinimo objektyvumas yra viena pagrindinių emocinio intelekto tyrimo ir matavimo problemų. Visi pagrindiniai EI testai yra pagrįsti dalyvių savęs vertinimu arba kai kurių ekspertų nuomone, kurie gali klysti. O mokykla pastatyta būtent ant siekio objektyviai įvertinti žinias. Ar čia yra prieštaravimas?
TAIP.: Spėju kad ne. Galime nesutikti vertindami klasikinės literatūros herojų išgyvenimus ar kokias emocijas žmogus patiria paveiksle (vienas iš gerai žinomų EI lygio vertinimo testų). Tačiau pačiame elementariame lygmenyje net mažas vaikas gali atskirti džiaugsmo patirtį nuo sielvarto, čia neatitikimai neįtraukiami. Tačiau net ne pažymiai svarbūs, svarbu susipažinti su emocijomis. Moksleivių gyvenime jų yra kiekvieną dieną, o mūsų užduotis – atkreipti į juos dėmesį, išmokti atpažinti, o idealiu atveju – valdyti. Bet pirmiausia – suprasti, kad nėra gerų ir blogų emocijų.
„Daugelis vaikų bijo pripažinti, kad, pavyzdžiui, yra pikti ar liūdni“
Ką turi galvoje?
TAIP.: Daugelis vaikų bijo prisipažinti, kad, pavyzdžiui, yra pikti ar liūdni. Tokios yra šiandieninio švietimo, kuriuo siekiama, kad visiems būtų gerai, išlaidos. Ir tai yra teisinga. Tačiau nėra nieko blogo patirti neigiamas emocijas. Tarkime, vaikai per pertrauką žaidė futbolą. Ir jų komanda pralaimėjo. Natūralu, kad į pamokas jie ateina prastos nuotaikos. Mokytojo užduotis yra paaiškinti jiems, kad jų patirtis yra visiškai pagrįsta. To supratimas leis toliau suprasti emocijų prigimtį, jas valdyti, nukreipiant jų energiją svarbiems ir reikalingiems tikslams pasiekti. Iš pradžių mokykloje, o paskui apskritai gyvenime.
Kad tai padarytų, pats mokytojas turi gerai suprasti emocijų prigimtį, jų suvokimo ir valdymo svarbą. Juk mokytojai dešimtmečius visų pirma buvo orientuoti į veiklos rodiklius.
TAIP.: Tu esi visiškai teisus. O mokytojai SEL programose turi mokytis tiek pat, kiek ir studentai. Džiaugiuosi, kad beveik visi jaunieji mokytojai demonstruoja supratimą apie vaikų emocinio intelekto ugdymo svarbą ir yra pasirengę mokytis.
Kaip sekasi patyrusiems mokytojams?
TAIP.: Vargu ar galiu tiksliai įvardinti, kiek procentų SEL idėjoms pritaria ir sunkiai jas priima. Yra ir mokytojų, kuriems sunku persiorientuoti. Tai yra gerai. Tačiau esu įsitikinęs, kad ateitis yra socialiniame-emociniame mokyme. O tiems, kurie nebus pasiruošę su tuo susitaikyti, greičiausiai teks galvoti apie darbo keitimą. Taip bus tik geriau visiems.
„Emociškai protingi mokytojai geriau susidoroja su stresu ir yra mažiau linkę į profesinį perdegimą“
Panašu, kad siūlote formuojančią pačios švietimo sistemos revoliuciją?
TAIP.: Verčiau kalbėčiau apie evoliuciją. Pokyčių poreikis yra subrendęs. Mes nustatėme ir suvokėme emocinio intelekto ugdymo svarbą. Atėjo laikas žengti kitą žingsnį: įtraukti jo vystymą į ugdymo procesus. Beje, kalbant apie SEL svarbą mokytojams, reikia pastebėti, kad išvystytą emocinį intelektą turintys mokytojai geriau įveikia stresą ir yra mažiau linkę į profesinį perdegimą.
Ar socialinio emocinio mokymosi programose atsižvelgiama į tėvų vaidmenį? Juk jei kalbėtume apie emocinę vaikų raidą, tai vis tiek pirma vieta atitenka ne mokyklai, o šeimai.
TAIP.: Žinoma. O SEL programos aktyviai įtraukia tėvus į savo orbitą. Mokytojai tėvams rekomenduoja knygas, filmukus, kurie gali padėti, o tėvų susirinkimuose, individualiuose pokalbiuose daug dėmesio skiria vaikų emocinės raidos klausimams.
Tai pakankamai?
TAIP.: Man atrodo, kad bet kurie tėvai nori matyti savo vaikus laimingus ir sėkmingus, priešingai – jau patologija. Ir net nežinodami pagrindinių emocinio intelekto ugdymo taisyklių, vien meilės vedami, tėvai sugeba labai daug. O mokytojų rekomendacijos ir medžiaga padės tiems, kurie mažai laiko skiria vaikams, pavyzdžiui, dėl didelio užimtumo darbe. Atkreipia jų dėmesį į emocijų svarbą. Be to, kad emocijų nereikėtų skirstyti į geras ir blogas, jų nereikia gėdytis. Žinoma, negalime tvirtinti, kad mūsų programos taps universaliu laimės receptu visoms šeimoms. Galiausiai pasirinkimas visada lieka žmonėms, šiuo atveju – tėvams. Bet jei jie tikrai domisi savo vaikų laimė ir sėkme, tada pasirinkimas EI vystymuisi jau šiandien yra akivaizdus.