Aš tik noriu tai pasakyti man nėra gyvūnų skirstymo į draugus - Katės ir šunys ir maisto – karvės, vištos, kiaulės. Jie visi turi lygias teises, tik žmogus kurį laiką apie tai pamiršo. Bet jis tikrai prisimins. Abejojantiems skeptikams, pasiruošusiems prieštarauti mano optimistinei viltiui, iš karto priminsiu, kad kažkada vergija buvo dalykų norma, o moteris buvo laikoma tik daiktu. Taigi viskas įmanoma. Tačiau šiame straipsnyje savo požiūrį paliksiu nuošalyje ir parašysiu apie žmones, kurie atiduoda visą savo gyvenimą, laiką ir gerumą, kad išgelbėtų augintinius nuo šalčio, žmonių žiaurumo...
Mano nuomone, augintinių poreikis išnyko tuo momentu, kai žmogus atsikraustė į betoninius daugiabučius. Katės neturi kur kitur gaudyti pelių, vietoj šunų yra konsjeržai ir kodinės spynos. Gyvūnai tapo dekoracijomis, o kai kurie žmonės nusprendžia juos karts nuo karto pakeisti: tad vietoj „staiga užaugusios nuobodžiaujančios katės“ yra „mielas NAUJAS kačiukas“ ir pan.
Realybė tokia, kad yra laukinių gyvūnų ir yra naminių. Naminiai gyvūnai taip pat yra mėsėdžiai, todėl juos reikia šerti. Toks yra paradoksas. Beje, gyvendamas privačiame name, katė maistą gauna pats, o kaip augintinį pamaitinti problemų nėra. Tačiau dauguma tų, kurie skaito šias eilutes, tikriausiai gyvena daugiaaukščiame name. Būtų gerai išvis neturėti naminių gyvūnėlių ir problemos sprendimą perkelti ant kito pečių. Bet visa esmė ta, kad mes, tie, kurie nevalgo gyvų būtybių, mylime visus – ir karves, ir šunis! Ir vieną dieną savo kelyje tikrai sutiksite paliktą šuniuką. Žinoma, jūs negalite to apeiti. Turime taupyti. Gaila karvių ir veršelių, bet paprastam miestiečiui ne visada pavyksta imti ir nueiti į skerdyklą ir iš ten paimti jautį. O pasiimti iš gatvės katę ar šunį – tikra tikslinga pagalba. Taip vegetarai ir veganai turi augintinių, kuriems reikia specifinio maisto. Su šunimis, beje, šiek tiek lengviau: jie yra visaėdžiai. Su katės atstovais yra sunkiau. Daugelis savininkų problemas išsprendžia šerdami gyvūnus specialiu veganišku maistu, kurio pagrindą sudaro augaliniai baltymai. Bet aišku, kad toks maistas tinka ne kiekvienam mėsėdžiui. Ir vis dėlto problema yra išspręsta. Mano asmeninė nuomonė: gyvūnus reikia grąžinti į gamtą. Ne ta prasme – visus augintinius išmesk į gatvę! Čia, kaip ir gyvulinio maisto atsisakymo atveju, būtina atpažinti problemą ir eiti teisingu keliu. Tačiau protu puikiai suprantu, kad to nepadarysite dviem paspaudimais. Reikia laiko. Be to, žmogus išvedė daugybę dekoratyvių rūšių drebančiomis kojomis, kurioms turbūt visai nereikia miškų ir atvirų erdvių. Jie labiau pripratę prie keturių sienų. Vis dėlto sakyti, kad gyvenimas susidėliojęs taip ir taip, nieko pakeisti negalima, yra gana naivu. Reikia ką nors daryti! Pavyzdžiui, palaipsniui mažinkite augintinių skaičių. Ir tam mums reikia įstatymų ir žmonių sąmonės!
Čeliabinsko srityje jie pasirengę kovoti už gyvūnų teises. Tik viename regiono centre veikia penkios oficialiai įregistruotos visuomeninės gyvūnų teisių gynėjų organizacijos, apie 16 neregistruotų mini prieglaudų: žmonės gyvūnus laikinai laiko vasarnamiuose, soduose, butuose. Taip pat – tūkstančiai savanorių, kurie prikabina beglobius gyvūnus, gelbsti juos nuo bėdų. Be to, pastaruoju metu mieste veikė Gyvenimo ir gyvenimo centro „Vita“ filialas. Dabar visi šie žmonės pasiruošę vienytis ir raginti valdžią sukurti įstatymą dėl gyvūnų teisių regione. Įvairių gyvūnų apsaugos struktūrų atstovai pasakoja apie savo problemos viziją ir jos sprendimo būdus. Manau, kad drąsių Pietų Uralo merginų patirtis (jų siekiai įkvėps kitus aktyvistus žengti savo žingsnius gerinant augintinių gyvenimą.
Atneša pergalę ir gėrį
Nuo vaikystės Veronika kaip įmanydama padėdavo gyvūnams, net mušdavosi su berniukais, jei šie įžeisdavo mūsų mažesniuosius brolius! Jos, kaip suaugusios, abejingumas sukėlė rimtą bylą dėl naminių gyvūnėlių apsaugos. Veronika Varlamova yra didžiausios Pietų Uralo šunų prieglaudos „Aš gyvas!“ vadovė. Iki šiol Sargazy kaime, kur yra „darželis“, yra apie 300 gyvūnų. Kačių čia praktiškai nėra, sąlygos šiems augintiniams neskirtos, iš esmės visi aptvarai yra gatvėje. Jei kačių šeimos atstovai patenka į savanorius, jie nedelsdami bando juos pritvirtinti, o kraštutiniais atvejais atiduoda už per didelį apšvietimą namuose.
Šią žiemą vaikų globos namus ištiko bėda. Dėl avarijos teritorijoje kilo gaisras, žuvo vienas šuniukas. Iš tikrųjų Rusijos žmones vienija tik bendras sielvartas. Jei taikos metu pagalba beglobiams gyvūnams ir savanoriams ateina ribotai, tai visas regionas atvyko gelbėti apdegusios prieglaudos!
„Javais, kuriuos tada atnešei, valgome iki šiol“, – šypsosi Veronika. Dabar sunkmetis baigėsi, pastogė restauruota, net renovuota. Teritorijoje atsirado karantino kambarys, dabar gyvena šuniukai. Be to, kvartale yra vonia, kurioje galima prausti gyvūną, statomas pastatas nuolatiniam darbuotojų gyvenimui. Atsižvelgiant į plėtrą, prieglauda yra pasirengusi suteikti prieglobstį ... žmonėms! Veronika padeda ne tik jaunesniems broliams, bet ir bendrapiliečiams: mergina yra socialinio judėjimo, teikiančio pagalbą Ukrainos pabėgėliams, savanorė. Du didžiuliai sunkvežimiai iš Čeliabinsko su drabužiais, maistu ir vaistais jau išsiųsti į Ukrainos pietryčius. Pabėgėliams, atvykusiems į Pietų Uralą, taip pat suteikiama pagalba apsirūpinant būstu ir darbu. Dabar Veronika ir prieglauda „Aš gyvas! esame pasiruošę į gyvenvietę pasiimti šeimą iš Ukrainos su veterinariniu išsilavinimu, kad žmonės galėtų gyventi ir dirbti darželyje.
„Senelis man įskiepijo meilę gyvūnams, jis man yra pavyzdys. Senelis gyveno nuosavame name pasienyje su Baškirija, kur nuolat turėdavo arklių, lakstė šunys “, - pasakoja Veronika. – Senelis pasiekė Berlyną, iškart po to išvyko į 1945 m. Rusijos ir Japonijos karą. Būtent jis man davė vardą Veronika, tai yra „nešantis pergalę“!
Dabar gyvenime Veronika neša ne tik pergalę, bet ir gerumą bei meilę mūsų mažesniems broliams – šunims ir katėms. Nors kartais gali būti labai sunku išlaikyti ramybę. Kiekvienas prieglaudos šuo turi istoriją, kai kurios iš jų yra tarsi baisiausio visų laikų siaubo filmo scenarijus. Taigi, šuo Grafas buvo rastas ežere, sprendžiant iš jo būklės, jis buvo sumuštas ir išmestas mirti į gatvę. Šiandien jis nebebijo žmonių, mielai leidžiasi glostomas.
Veronika rado Cezarį degalinėje, jis turėjo kulkų žaizdas.
– Kaip tik ėjau į valstybę, visas švarus, su palaidine. Matau labai prastos būklės šunį, jis vaikšto visų prašydamas maisto, nors pats jo kramtyti nelabai gali, visas žandikaulis iškrypęs. Na, apie kokius egzaminus galėtume kalbėti? Nusipirkau jam pyragėlių, paskambinau, jis prišoko prie manęs, visi prilipo prie manęs. – Veronikai nuvežusi šunį į saugią vietą, ji patraukė į egzaminą, žinoma, pavėlavusi.
– Ateinu į egzaminą visa su šuns seilėmis, purvina, manęs net neklausė, o tik tritaškį padėjo, – juokiasi Veronika. „Aš tikrai nekalbu apie tai, ką darau. Bet draugai jau žino: jei pavėluoju, vadinasi, ką nors gelbėju!
Gyvūnų gelbėjimo klausimu, Veronikos įsitikinimu, svarbiausia yra tam tikru mastu šaltas, atitrūkęs požiūris į situaciją, kitaip tiesiog pasiduodi ir niekuo nepadėsi. „Savyje išsiugdžiau atsparumą stresui, jei šuo miršta ant mano rankų, stengiuosi to nepriimti asmeniškai, tik žinau, kad dabar vienam mirusiam turiu išsaugoti dar 10 šunų! To aš mokau tuos, kurie dirba su manimi prieglaudoje.
Beje, nuolatinių savanorių, kurie gilinasi į visas prieglaudos problemas, kartu su Veronika yra tik keturi.
Gyvūnai taip pat turi teises
Veronikos Varlamovos teigimu, žmonės, išmetantys savo augintinius į gatvę, o juo labiau – plėšikai, yra nusikaltėliai. Jie turėtų būti baudžiami ne administracine, o baudžiamąja tvarka.
– Anądien man skambina moteris, verkia į ragelį: žaidimų aikštelėje ką tik gimę šuniukai! Kaip paaiškėjo, šiame kieme gyvenanti mergina turėjo šuniuką, ji, nežinodama ką su šuniukais daryti, tiesiog paliko juos kieme! Kaip galime tai paveikti? Būtų gerai suorganizuoti kažkokį būrį, užmegzti bendradarbiavimą su vidaus reikalų institucijomis, kad tokį įsibrovėlį už rankos atvestų į policiją“, – sako gyvūnų teisių gynėjas.
Tačiau norint tokius žmones patraukti atsakomybėn, reikalinga teisinė bazė. Su tuo sutinka ir kiti Čeliabinsko srities savanoriai. Visi sutinka, kad Pietų Urale reikalingas gyvūnų teisių įstatymas. Nuo 90-ųjų Rusija negalėjo priimti nė vieno įstatymo, kuris apsaugotų gyvūnus. Žinoma gyvūnų teisių aktyvistė Brigitte Bardot jau ne kartą kreipėsi į Rusijos prezidentą su prašymu paspartinti gyvūnus saugančio dokumento priėmimą. Periodiškai pasirodo informacija, kad toks įstatymas ruošiamas, tačiau tuo tarpu kenčia tūkstančiai gyvūnų.
ПČeliabinsko visuomeninės organizacijos „Chance“ atstovė Olga Škoda kol kas tikrai jei nebus priimtas Gyvūnų apsaugos įstatymas, nuo žemės nenulipsime. „Reikia suprasti, kad visa problema yra mumyse, žmonėse. Su gyvūnais elgiamasi kaip su daiktais: darau ką noriu“, – sako gyvūnų teisių aktyvistė.
Dabar šalies teritorijoje gyvūnų teisių atžvilgiu galioja atskiri įstatai, nuostatai. Taigi, pagal BK 245 str., netinkamas elgesys su už gyvūnus gresia bauda iki aštuoniasdešimties tūkstančių rublių. Jei tokią veiką padaro grupė asmenų, bauda gali siekti tris šimtus tūkstančių. Abiem atvejais pažeidėjams taip pat gali būti skirtas areštas nuo šešių mėnesių iki dvejų metų. Gyvūnų teisių gynėjai teigia, kad iš tikrųjų šis įstatymas neveikia. Dažniausiai žmonės lieka nenubausti arba sumoka nedideles baudas iki 1 rublio.
Čeliabinske, sako Olga Skoda, buvo tik du precedentai, kai asmuo gavo terminą už prievartą prieš gyvūnus. Viename iš jų pudelį iš aštunto aukšto išmetęs vyras, trumpai už tai padirbėjęs, išėjo ir... nužudė žmogų. Apie santykį tarp mūsų mažesnių brolių patyčių ir žmogaus nužudymo buvo kalbama jau seniai, buvo atlikta net nemažai tyrimų, kurie parodė, kad visi maniakai, sadistai, žudikai, kaip taisyklė, savo „veiklą“ pradeda nuo sudėtingo gyvūnų kankinimo. Apie tai kalbėjo ir didysis rusų rašytojas Levas Tolstojus. Jam priklauso žodžiai „ONuo gyvūno nužudymo iki žmogaus nužudymo yra vienas žingsnis.
Dažnai žmonės, pamatę, kad gyvūną ištiko bėda, nenori imtis iniciatyvos, bando atsakomybę permesti kitam žmogui.
„Mums skambina ir sako, kad matė, kaip gyvūnas skriaudžiamas, prašo ką nors padaryti. Dažniausiai jiems sakome: reikia eiti ir parašyti pareiškimą policijai dėl pažeidimo fakto. Po to žmogus dažniausiai atsako: „Mums nereikia problemų“, – sako Olga Skoda.
Savanoriška gyvūnų teisių aktyvistė Alena Sinitsyna savo lėšomis ieško naujų šeimininkų beglobiams gyvūnams, juos sterilizuoja, deda į perdozavimą, už kurį dažnai prašo pinigų. Ji žino, kad niekas už mus nieko nepadarys.
- Jei matote gyvūną, patekusį į bėdą, jaučiate užuojautą, elkitės patys! Specialios gyvūnų gelbėjimo tarnybos nėra! Nereikėtų tikėtis, kad kažkas ateis ir išspręs problemą“, – sako savanorė. Į pagalbą gali ateiti tik „Gorekozentr“ specialistai, kurie išmeta gyvūnus kaip atliekas.
Namuose ir lauke
„Benamiai gyvūnai yra mūsų neatsakingo požiūrio į mažesniuosius brolius rezultatas. Paėmiau, pažaidžiau, pavargau – išmečiau į gatvę, – pasakoja Olga Skoda.
Kartu gyvūnų teisių aktyvistė pabrėžia, kad yra naminių ir gatvės gyvūnų, kurie jau atsirado dėl žmogaus „veiklos“. „Ne visus galima apgyvendinti, yra gyvūnas, įpratęs gyventi gatvėje, jam nepatogu bute“, – sako Olga. Tuo pačiu metu benamiai gyvūnai miesto teritorijoje yra natūrali miesto ekosistema, jie saugo mus nuo miško žvėrių atsiradimo, nuo užkrečiamųjų graužikų, paukščių. „Škoda“ teigimu, sterilizacija iš dalies gali išspręsti problemą: „Išanalizavome situaciją keturiuose miesto kiemuose, kur gyvūnai buvo sterilizuoti ir paleisti atgal, todėl šiose vietose per dvejus metus gyvūnų populiacija sumažėjo 90 proc. .
Dabar gyvūnų teisių aktyvistai turi sukurti nemokamą sterilizacijos punktą, kur gyvūnai galėtų prisitaikyti po chirurginės procedūros. „Daugelis savininkų yra pasirengę sterilizuoti gyvūną, tačiau kaina jį atbaido“, – sako Olga Skoda. Gyvūnų gynėjai tikisi, kad miesto valdžia susitiks pusiaukelėje, paskirs tokią patalpą nemokamai. Tuo tarpu viską tenka daryti savo lėšomis, pagalbą teikia nemažai klinikų, teikiančių gyvūnų apsaugos organizacijoms lengvatas skiepams ir sterilizacijai. Tokių savanorių pririšti gyvūnai visada praeina visus būtinus etapus – gydytojo apžiūrą, gydymą nuo blusų, kirmėlių, skiepijimą, sterilizaciją. Tos pačios taisyklės turi laikytis ir pavieniai savanoriai. Surinkti savo bute visą būrį šunų ir kačių – ne gerumas, o neteisėtumas, teigia gyvūnų teisių gynėjai.
– Esant galimybei, vežuosi gyvūnus į savo butą dėl per didelio eksponavimo, aišku, prie jų pripratau, bet galva suprantu, kad reikia prisegti, visų nesurinksi! – pasakoja Veronika Varlamova.
Antroji monetos pusė – gyvūnų pavojus patiems žmonėms, ypač pasiutusių asmenų įkandimas. Vėlgi, tokia situacija susidaro dėl įtaigaus žmonių požiūrio į savo įsipareigojimus savo augintiniams.
– Rusijoje yra viena privaloma vakcina gyvūnams – nuo pasiutligės, o valstybinė veterinarijos stotis nemokamam skiepui skiria tik vieną mėnesį iš 12! Dažnai žmonėms prieš skiepijimą taip pat siūloma atlikti kai kuriuos tyrimus, kurie dažniausiai yra mokami, – sako Olga Skoda. Tuo pačiu metu per pastaruosius kelerius metus Čeliabinsko sritis buvo stacionari ir nepalanki gyvūnų pasiutligei teritorija. Nuo 2014 metų pradžios regione užregistruota 40 susirgimų.
Teisė + informacija
Gyvūnų teisių apsaugos centro VITA-Čeliabinskas koordinatorė Olga Kalandina įsitikinusi, kad neatsakingo elgesio su gyvūnais problemą globaliai galima išspręsti tik pasitelkus įstatymus ir teisingą propagandą:
-Turime kovoti su priežastimi, o ne su pasekmėmis. Atkreipkite dėmesį, koks paradoksas: BENAMIAI GYVINIAI! Visi jie atsiranda dėl trijų pagrindinių veiksnių. Tai vadinamasis mėgėjiškas veisimas, kai jie mano, kad „katė turi atsivesti“. Dažniausiai prisiriša du ar trys, likusieji papildo beglobių gyvūnų gretas. Antras veiksnys – gamyklų verslas, kai į gatves išmetami „defektuoti“ gyvūnai. Gatvės gyvūnų palikuonys – trečioji priežastis.
Pasak Olgos Kalandinos, Gyvūnų teisių apsaugos įstatyme turėtų atsispindėti keli esminiai punktai – tai savininkų pareiga sterilizuoti savo gyvūnus, augintojų atsakomybė savo augintinių atžvilgiu.
Tačiau gyvūnų šaudymas, anot Kalandinos, duoda priešingą rezultatą – jų yra daugiau:gyvūnų, kolektyvinis protas yra labai išvystytas: kuo daugiau gyvūnų bus nušauta, tuo greičiau populiacija pasipildys. Olgos žodžius patvirtina oficialūs skaičiai. Remiantis 2011 m. statistika, Čeliabinsko Gorekotsentras nušovė 5,5 tūkst. šunų, 2012 m. – jau 8 tūkst. Gamta ima viršų.
Lygiagrečiai, anot žmogaus teisių aktyvistės, būtina vykdyti informacinį darbą, kad paimti gyvūną iš prieglaudos yra prestižinė.
– Visi gyvūnų teisių aktyvistai, padedantys naminiams gyvūnėliams, yra verti pagarbos žmonės, jie visą savo laiką skiria padėti mūsų mažesniems broliams, tačiau turime suprasti, kad toks kryptingas požiūris gali pakeisti atskirų gyvūnų gyvenimus, apskritai gyvūnų tarpusavio sąveikos problemą. ir žmonių mieste neapsisprendžia, sako Olga Kalandina. Čeliabinsko „VITA“ koordinatorius mano, kad jei gyvūnų teisių apsaugos įstatymas dar nėra priimtas visos Rusijos lygiu, Čeliabinsko srities gyventojai turi visas teises ir galimybes pasiekti, kad toks dokumentas būtų įgyvendintas. vieno regiono lygiu. Jei taip atsitiks, precedentas taps pavyzdžiu kitiems šalies subjektams.
„Dabar aktyviai renkame parašus dėl peticijos gubernatoriui dėl laukinių gyvūnų laikymo sąlygų. Šį rudenį planuojame parengti panašų dokumentą dėl augintinių teisių“, – apie organizacijos planus pasakoja Olga.
Jekaterina SALAHOVA (Čeliabinskas).
Olga Kalandina gina laukinių gyvūnų teises. 2013 m. spalis Kartu su gyvūnų teisių aktyvistais pasiruošusi padėti augintiniams.
Prieglauda "Aš gyvas!"
Prieglauda "Aš gyvas!"
Prieglauda "Aš gyvas!"
Veronikos Varlamovos augintinis yra Stafordšyro terjeras Bonya. Buvusi Boni meilužė ją paliko ir persikėlė į kitą miestą. Pastaruosius septynerius metus personalas gyvena su Veronika, kuri tikina, kad jokiu būdu nepaliks savo augintinio, nes tai – šeimos narys!