Tęsiame trumpą Willo Tuttle'o, Ph.D., Pasaulio taikos dietos atpasakojimą. Ši knyga – tai didelės apimties filosofinis kūrinys, kuris pateikiamas lengvai ir širdžiai bei protui prieinama forma.
„Liūdna ironija ta, kad mes dažnai žiūrime į kosmosą, galvodami, ar dar yra protingų būtybių, o mus supa tūkstančiai protingų būtybių rūšių, kurių sugebėjimų dar neišmokome atrasti, įvertinti ir gerbti...“ – Štai pagrindinė knygos mintis.
Autorius sukūrė audioknygą iš Dieta už pasaulio taiką. Ir jis taip pat sukūrė diską su vadinamuoju , kur išdėstė pagrindines idėjas ir tezes. Galite perskaityti pirmąją santraukos dalį „Pasaulio taikos dieta“ . Prieš dvi savaites paskelbėme knygos, pavadintos, skyriaus perpasakojimą . Praėjusią savaitę Willo Tuttle'o disertacija, kurią paskelbėme: . Atėjo laikas perpasakoti kitą skyrių:
Mėsos valgymas naikina ryšį tarp proto ir kūno
Kaip jau minėjome, viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl mes ir toliau valgome gyvūnus, yra mūsų kultūros tradicijos: mums nuo vaikystės buvo įsprausta į galvą, kad reikia valgyti gyvūnus – dėl savo sveikatos.
Trumpai apie gyvulinį maistą: jame gausu riebalų ir baltymų bei mažai angliavandenių. Tiksliau, jame beveik nėra angliavandenių, išskyrus nedidelį kiekį pieno produktuose. Tiesą sakant, gyvūninės kilmės produktai yra riebalai ir baltymai.
Mūsų kūnas sukurtas veikti naudojant „degalus“, susidedančius iš sudėtingų angliavandenių, kurių yra vaisiuose, daržovėse, nesmulkintuose grūduose ir ankštinėse daržovėse. Didžiausi moksliniai tyrimai ne kartą įrodė, kad subalansuota augalinė mityba suteikia mums energijos ir kokybiškų baltymų bei sveikųjų riebalų.
Todėl didžioji dauguma vegetarų yra daug sveikesni nei kiti. Iš to logiškai išplaukia, kad mums NEREIKIA valgyti gyvūnų. Ir, dar daugiau, jaučiamės daug geriau, jei jų nevalgome.
Kodėl kai kurie žmonės nesijaučia geriau, kai atsisako gyvulinio maisto? Pasak daktaro Tuttle, taip yra todėl, kad jie daro tam tikrų klaidų. Pavyzdžiui, jie tiesiog nemoka skaniai ir turtingai pagaminti patiekalų, kurių mums reikia mikroelementų. Kai kurie gali tiesiog valgyti per daug „tuščio“ maisto (pvz., traškučių), nors gali būti laikomi vegetarais.
Tačiau laikai, kai buvo sunku gyventi su vegetariškais įsitikinimais, jau praėjo. Lentynose atsiranda vis daugiau skanių vegetariškų produktų, kurių maistinė sudėtis yra naudinga mūsų organizmui. O senus gerus grūdus, riešutus, vaisius ir daržoves galima derinti be galo daug.
Bet ne viskas taip paprasta. Nereikėtų pamiršti ir placebo efekto, kuris žmogui gali turėti daug stipresnį poveikį, nei galėtume manyti. Juk nuo vaikystės buvome mokomi, kad tam, kad būtume sveiki, reikia valgyti gyvulinės kilmės produktus, o tai labai sunku pakeisti! Placebo efektas yra tas, kad jei mes kuo nors giliai tikime (ypač kai tai susiję su mumis asmeniškai), tai iš tikrųjų tampa tarsi realybe. Todėl iš raciono išbraukę gyvūninės kilmės produktus ir jų darinius, mums ima atrodyti, kad iš savo organizmo atimame esminius mikroelementus. Ką daryti? Tik tam, kad nuosekliai išbrauktų iš mūsų galvos kažkada mums įskiepytas mintis, kad gyvulinis maistas reikalingas sveikatai.
Įdomus faktas: kuo veiksmingesnis placebo efektas, tuo daugiau nemalonių pojūčių jis siejamas. Pavyzdžiui, kuo brangesnis vaistas, tuo blogesnis jo skonis, tuo labiau pastebimas gydomasis poveikis, palyginti su pigesniais ir gero skonio vaistais. Įtariame, kad jie gali būti ne tokie veiksmingi – sako, viskas negali būti taip paprasta.
Kai tik iš savo raciono pašaliname gyvūninį maistą, patys pajuntame, koks veiksmingas buvo placebas, valgant gyvūnų mėsą. Jas valgyti mums pasidaro nemalonu, kai suvokiame, KĄ iš tikrųjų valgome, nes iš pradžių, pasak Willo Tuttle'o, žmogui suteikiama taiki fiziologija. Jis mums duotas tam, kad galėtume aprūpinti savo organizmą energija ir sveikatai bei gerovei reikalingais elementais – nesukeldami kančių gyvūnams.
Taigi, kai atmetame šią slaptą meile pagrįstos visatos dovaną, sakydami, kad žudysime gyvūnus, kad ir kas nutiktų, mes patys pradedame kentėti: riebalai užkemša arterijas, sutrinka virškinimo sistemos veikla, nes trūksta skaidulų... Jei išlaisvinsime savo protą, atsikratykite antspaudų, tada pamatysime: mūsų organizmas daug geriau tinka augalinei mitybai nei gyvulinei.
Kai sakome, kad valgysime gyvūnus, kad ir ką būtų, susikuriame sau pasaulį, austą iš ligų, slaptos kaltės ir žiaurumo. Mes tampame žiaurumo šaltiniu, žudydami gyvūnus savo rankomis arba mokėdami kam nors kitam, kad tai padarytų už mus. Mes valgome savo žiaurumą, todėl jis nuolat gyvena mumyse.
Daktaras Tuttle'as įsitikinęs, kad savo širdyje žmogus žino, kad jam negalima valgyti gyvūnų. Tai prieštarauja mūsų prigimčiai. Paprastas pavyzdys: pagalvokite apie žmogų, valgantį gendančią mėsą... Šimtas procentų, kad pajutote pasibjaurėjimą. Bet kaip tik tai darome kasdien – valgydami mėsainį, dešrą, gabalėlį žuvies ar vištienos.
Kadangi valgyti mėsą ir gerti kraują mums pasąmonės lygmenyje yra šlykštu, o mėsos valgymas yra įterptas į kultūrą, žmonija ieško išeičių – transformuoti mėsos gabalus, juos paslėpti. Pavyzdžiui, tam tikru būdu žudyti gyvūnus, kad mėsoje liktų kuo mažiau kraujo (mėsa, kurią perkame prekybos centruose, dažniausiai nėra prisotinta kraujo). Užmuštą minkštimą termiškai apdorojame, užtepame įvairiais prieskoniais, padažais. Buvo sugalvota tūkstančiai būdų, kaip padaryti, kad jis būtų malonus akiai ir valgomas.
Kuriame savo vaikams pasakas, kad sodo lysvėse auga mėsainiai, stengiamės nuslėpti baisią tiesą apie mėsą ir gyvūninius produktus. Tiesą sakant, nesąmoningai mums šlykštu valgyti gyvos būtybės mėsą ar gerti kažkieno kūdikiui skirtą pieną.
Jei pagalvoji: žmogui būtų sunku lipti po karve ir, stumdant jos jauniklį, pačiam išsiurbti pieną iš jos pieno liaukos. Arba vejamės elnią ir puolame į jį, bandome numušti jį ant žemės ir perkąsti per kaklą, tada pajusti, kaip karštas kraujas išsiliejo mums tiesiai į burną... Fu. Tai prieštarauja žmogaus esmei. Bet kuris žmogus, net ir pats įkyriausias kepsnių mėgėjas ar aistringas medžiotojas. Nė vienas iš jų negalėjo įsivaizduoti, kad tai daro su didžiuliu noru. Taip, jis negali, žmogui tai fiziškai neįmanoma. Visa tai dar kartą įrodo, kad nesame sukurti valgyti mėsą.
Kitas absurdiškas mūsų argumentas – gyvūnai valgo mėsą, tad kodėl gi ne? Grynas absurdas. Daugybė gyvūnų visiškai nevalgo mėsos. Mūsų tariami artimiausi giminaičiai gorilos, šimpanzės, babuinai ir kiti primatai mėsą valgo labai retai arba visai nevalgo. Kodėl mes tai darome?
Jei ir toliau kalbėsime apie tai, ką dar gali padaryti gyvūnai, vargu ar norėsime ir toliau juos rodyti pavyzdžiu. Pavyzdžiui, kai kurių gyvūnų rūšių patinai gali valgyti savo vaikus. Mums niekada neateitų į galvą naudoti šį faktą kaip pasiteisinimą valgyti savo vaikus! Todėl absurdiška sakyti, kad kiti gyvūnai valgo mėsą, vadinasi, galime ir mes.
Mėsos valgymas ne tik kenkia mūsų psichinei ir fizinei sveikatai, bet ir ardo mūsų natūralią aplinką, kurioje gyvename. Gyvulininkystė daro žalingiausią, nesibaigiantį poveikį aplinkai. Labai svarbu suprasti, kad kai matome didžiulius plotus, apsodintus kukurūzais, įvairiais grūdais, tai didžioji dalis yra pašarai ūkiniams gyvūnams.
Norint pamaitinti 10 milijonų gyvūnų, kurie kasmet žudomi vien JAV, reikia didžiulio augalinio maisto kiekio. Tos pačios teritorijos gali būti naudojamos badaujančioms Žemės gyventojams maitinti. O kitą dalį galima grąžinti į laukinius miškus, kad būtų atkurtos laukinių gyvūnų buveinės.
Mes galėtume lengvai pamaitinti visus šios planetos alkanus. Jei jie patys to norėjo. Užuot šerę maistu gyvūnus, norime nužudyti gyvūnus. Šį maistą paverčiame riebalais ir toksiškomis atliekomis – dėl to penktadalis mūsų gyventojų nutuko. Tuo pačiu metu penktadalis pasaulio gyventojų nuolat badauja.
Nuolat girdime, kad planetos gyventojų skaičius grėsmingai auga, tačiau įvyksta dar didesnis ir pražūtingesnis sprogimas. Ūkinių gyvūnų – karvių, avių, vištų, kalakutų, suvarytų į ankštus angarus, sprogimas. Mes auginame milijardus ūkinių gyvūnų ir šeriame didelius mūsų gaminamo maisto kiekius. Tai užima didžiąją dalį žemės ir vandens, naudojamas didžiulis pesticidų kiekis, o tai sukuria precedento neturinčią vandens ir dirvožemio taršą.
Kalbėti apie mūsų mėsos valgymą yra tabu, nes tam reikalingas žiaurumas – žiaurus elgesys su gyvūnais, žmonėmis, žeme... yra toks didžiulis, kad mes tiesiog nenorime kelti šio klausimo. Tačiau dažniausiai mus labiausiai paveikia tai, ko stengiamės nekreipti dėmesio.
Turi būti tęsiamas.