Tęsiame trumpą Willo Tuttle'o, Ph.D., Pasaulio taikos dietos atpasakojimą. Ši knyga – tai didelės apimties filosofinis kūrinys, kuris pateikiamas lengvai ir širdžiai bei protui prieinama forma.
„Liūdna ironija ta, kad mes dažnai žiūrime į kosmosą, galvodami, ar dar yra protingų būtybių, o mus supa tūkstančiai protingų būtybių rūšių, kurių sugebėjimų dar neišmokome atrasti, įvertinti ir gerbti...“ – Štai pagrindinė knygos mintis.
Autorius sukūrė audioknygą iš Dieta už pasaulio taiką. Ir jis taip pat sukūrė diską su vadinamuoju , kur išdėstė pagrindines idėjas ir tezes. Galite perskaityti pirmąją santraukos dalį „Pasaulio taikos dieta“ . Prieš tris savaites paskelbėme knygos, pavadintos, skyriaus perpasakojimą . Praėjusią savaitę Willo Tuttle'o disertacija, kurią paskelbėme, buvo tokia: . Neseniai kalbėjome apie tai, kaip
Atėjo laikas perpasakoti kitą skyrių:
Mėsos valgymas – diskredituojantys motiniškus jausmus, pamatų pagrindus
Dvi žiauriausios gyvulininkystės pramonės šakos yra pieno gamyba ir kiaušinių gamyba. Ar tu nustebintas? Paprastai manome, kad pienas ir kiaušiniai yra mažiau žiaurūs nei žudyti gyvūnus ir valgyti jų mėsą.
Tai nėra teisinga. Pieno ir kiaušinių išgavimo procesas reikalauja didelio žiaurumo ir smurto prieš gyvūnus. Tos pačios karvės nuolat plėšiamos iš vaikų ir nuolat apdorojamos dirbtiniu apvaisinimo procesu, kuris prilygsta prievartavimui. Po to karvė atsiveda veršelį... ir jis iš karto pavagiamas iš motinos, todėl motina ir veršelis patenka į didžiulę neviltį. Kol karvės kūnas pradeda gaminti pieną iš jos pavogtam veršeliui, ji iškart išprievartuojama. Įvairių manipuliacijų pagalba karvė priversta duoti daugiau pieno nei duotų pati. Vidutiniškai per dieną karvė turėtų duoti 13-14 litrų pieno, tačiau šiuolaikiniuose ūkiuose šis kiekis priderinamas prie 45-55 litrų per dieną.
Kaip tai atsitinka? Yra 2 būdai padidinti pieno kiekį. Pirmasis yra hormonų manipuliavimas. Gyvūnai šeriami įvairių rūšių laktogeniniais hormonais.
Ir dar vienas būdas – priverstinis karvių šėrimas cholesteroliu (cholesteroliu) – tai padidina primilžį. Vienintelis būdas žolėdžiai karvei gauti cholesterolio (kurio nėra augaliniame maiste) yra valgyti gyvulinę mėsą. Todėl JAV pieno fermose karvės šeriamos šalutiniais produktais iš skerdyklos: kiaulių, vištų, kalakutų ir žuvų liekanomis bei vidinėmis dalimis.
Dar visai neseniai jie buvo šeriami ir kitų karvių palaikai, galbūt net jų pačių jauniklių palaikai, iš jų paimti ir nužudyti. Šis baisus karvių valgymas, kurį karvės valgė prieš savo valią, sukėlė pasaulyje karvių proto ligos epidemiją.
Žemės ūkio verslas ir toliau naudojo šią siaubingą praktiką, kai nelaimingus gyvūnus pavertė kanibalais, kol USDA juos uždraudė. Bet ne dėl gyvūnų – apie juos net negalvojo – o tam, kad nekiltų pasiutligės epidemijos, nes tai tiesioginė grėsmė žmonėms. Tačiau iki šiol karvės yra priverstos ėsti kitų gyvūnų mėsą.
Po 4-5 gyvenimo metų karvės, kurios natūraliomis (nesmurtinėmis sąlygomis) ramiai išgyventų 25 metus, tampa visiškai „išnaudotos“. Ir jie siunčiami į skerdyklą. Ko gero, nereikia pasakoti, kokia baisi vieta gyvuliams yra skerdykla. Jie tik apsvaiginami prieš nužudydami. Kartais apsvaiginimas nepadeda ir jie patiria baisų skausmą, būdami visiškai sąmoningi... Jų kančios, nežmoniškas žiaurumas, su kuriuo susiduria šie padarai, neatitinka apibūdinimo. Jų kūnai patenka į perdirbimą, virsta dešrelėmis ir mėsainiais, kuriuos valgome negalvodami.
Visa tai, kas išdėstyta pirmiau, galioja vištoms, kurias laikome kiaušinių gamybai. Tik jie įkalinami dar griežtesnėmis sąlygomis ir dar labiau išnaudojami. Jie įkalinami mikroskopiniame narve, kuriame sunkiai gali judėti. Ląstelės viena ant kitos dedamos didžiulėje tamsioje patalpoje, prisotintoje amoniako kvapo. Jų snapai nupjaunami, o kiaušinėliai pavagiami.
Po dvejų tokio gyvavimo metų jie sugrūsti į kitus narvus ir siunčiami į skerdyklą... po to tampa vištienos sultiniu, mėsa žmonių maistui ir kitiems gyvūnams – šunims ir katėms.
Pramoninė pieno ir kiaušinių gamyba grindžiama motinystės jausmo išnaudojimu ir žiaurumu motinų atžvilgiu. Tai žiaurus elgesys su brangiausiais ir intymiausiais mūsų pasaulio reiškiniais – vaiko gimimu, kūdikio maitinimu pienu ir rūpesčio bei meilės savo vaikams apraiška. Žiaurus elgesys su gražiausiomis, švelniausiomis ir gyvybingiausiomis funkcijomis, kuriomis gali būti suteikta patelė. Motiniškus jausmus diskredituoja – pieno ir kiaušinių pramonė.
Ši valdžia moteriškumui, jos negailestingas išnaudojimas yra mūsų visuomenę slegiančių problemų esmė. Smurtas prieš moteris kyla dėl melžiamų karvių ir vištų žiaurumo ūkiuose. Žiaurumas yra pienas, sūris, ledai ir kiaušiniai, kuriuos valgome kiekvieną dieną. Pieno ir kiaušinių pramonė remiasi požiūriu į moters kūną kaip į naudojimo objektą. Moterų traktavimas vien kaip seksualinio smurto objektais ir karvių, vištų ir kitų gyvūnų traktavimas kaip gastronominio naudojimo objektai savo esme yra labai panašus.
Turime ne tik kalbėti apie šiuos reiškinius, bet ir leisti jiems pereiti per mūsų širdis – kad visa tai suprastume. Dažniausiai vien žodžių įtikinti neužtenka. Kaip galime kalbėti apie taiką pasaulyje, kai išnaudojame motinystę, ją diskredituojame? Moteriškumas siejamas su intuicija, su jausmais – su viskuo, kas kyla iš širdies.
Vegetarizmas yra gailestingas gyvenimo būdas. Ji išreiškiama žiaurumo, bendradarbiavimo su šio pasaulio žiaurumu atsisakymu. Kol nepriimsime šio pasirinkimo savo širdyje, būsime šio žiaurumo dalis. Galite užjausti gyvūnus kiek tik norite, bet išlikite žiaurumo laidininkais mūsų visuomenėje. Žiaurumas, kuris perauga į terorizmą ir karą.
Niekada negalėsime to pakeisti – tol, kol išnaudosime gyvūnus maistui. Moterišką principą reikia atrasti ir suprasti pačiai. Suprasti, kad tai šventa, kad joje glūdi Žemės švelnumas ir išmintis, gebėjimas giliame lygmenyje pamatyti ir jausti tai, kas slypi sieloje. Be to, svarbu pamatyti ir suprasti savyje vidinę drąsą – tą pačią šventą, kuri saugo, užjaučia ir kuria. Tai taip pat yra mūsų žiauraus elgesio su gyvūnais gniaužtuose.
Gyventi harmonijoje reiškia gyventi taikiai. Gerumas ir pasaulio taika prasideda mūsų lėkštėje. Ir tai tiesa ne tik dėl fizinių ir psichologinių priežasčių. Tai irgi metafizika.
Willas Tuttle'as savo knygoje labai išsamiai aprašo mūsų maisto metafiziką. Tai slypi tame, kad kai valgome patiekalą iš kažkieno mėsos, valgome smurtą. O valgomo maisto bangų vibracija veikia mus. Mes patys ir visas mus supantis gyvenimas yra energija. Ši energija turi bangų struktūrą. Dabar su mokslo pagalba įrodyta tai, ką prieš tūkstančius metų garsino Rytų religijos: materija yra energija, tai sąmonės apraiška. O sąmonė ir dvasia yra pirminės. Kai valgome smurto, baimės ir kančios produktą, į savo kūną įnešame baimės, siaubo ir smurto vibraciją. Mažai tikėtina, kad mes norime turėti visą šią „puokštę“ savo kūne. Tačiau tai gyvena mumyse, todėl nenuostabu, kad mus nesąmoningai traukia smurtas ekrane, žiaurūs vaizdo žaidimai, smurtinės pramogos, sunki karjeros pažanga ir pan. Mums tai natūralu – nes kasdien maitinamės smurtu.
Turi būti tęsiamas.