Tęsiame trumpą Willo Tuttle'o, Ph.D., Pasaulio taikos dietos atpasakojimą. Ši knyga – tai didelės apimties filosofinis kūrinys, kuris pateikiamas lengvai ir širdžiai bei protui prieinama forma.
„Liūdna ironija ta, kad mes dažnai žiūrime į kosmosą, galvodami, ar dar yra protingų būtybių, o mus supa tūkstančiai protingų būtybių rūšių, kurių sugebėjimų dar neišmokome atrasti, įvertinti ir gerbti...“ – Štai pagrindinė knygos mintis.
Autorius sukūrė audioknygą iš Dieta už pasaulio taiką. Ir jis taip pat sukūrė diską su vadinamuoju , kur išdėstė pagrindines idėjas ir tezes. Galite perskaityti pirmąją santraukos dalį „Pasaulio taikos dieta“ . Prieš keturias savaites paskelbėme knygos, pavadintos, skyriaus perpasakojimą . Kita, mūsų paskelbta Willo Tuttle'o disertacija skambėjo taip – . Neseniai kalbėjome apie tai, kaip Jie taip pat aptarė tai .
Atėjo laikas perpasakoti kitą skyrių:
Problemos mūsų darbe kyla dėl mėsos valgymo
Dabar pats laikas pamatyti, kaip mūsų protas, kurį formuoja mėsos dieta, veikia mūsų požiūrį į darbą. Labai įdomu mąstyti apie darbą kaip apie reiškinį apskritai, nes mūsų kultūroje žmonės nemėgsta dirbti. Pats žodis „darbas“ dažniausiai lydimas neigiamos emocinės konotacijos: „kaip būtų malonu niekada nedirbti“ arba „kaip norėčiau mažiau dirbti!
Mes gyvename pastoracinėje kultūroje, o tai reiškia, kad pirmasis mūsų protėvių darbas buvo gyvūnų nelaisvė ir žudymas tolesniam jų vartojimui. Ir to negalima pavadinti maloniu dalyku. Juk iš tikrųjų esame būtybės, turinčios įvairiapusių dvasinių poreikių ir nuolatinį norą mylėti ir būti mylimi. Natūralu, kad sielos gelmėse smerkiame nelaisvės ir žmogžudystės procesą.
Pastoracinis mentalitetas su savo dominavimu ir konkurencine dvasia kaip nematoma gija eina per visą mūsų darbinį gyvenimą. Kiekvienas žmogus, dirbantis ar kada nors dirbęs didelėje biurokratinėje įstaigoje, žino, kad egzistuoja tam tikra hierarchija, karjeros laiptai, veikiantys dominavimo principu. Ši biurokratija, vaikščiojimas ant galvų, nuolatinis pažeminimo jausmas, kai esi priverstas sulaukti palankumo aukštesnes pareigas užimantiems asmenims – visa tai paverčia darbą sunkia našta ir bausme. Bet darbas yra gerai, tai kūrybos džiaugsmas, meilės žmogui ir pagalbos jiems apraiška.
Žmonės susikūrė sau šešėlį. „Šešėlis“ yra tos tamsiosios mūsų asmenybės pusės, kurias bijome pripažinti savyje. Šešėlis kabo ne tik virš kiekvieno konkretaus žmogaus, bet ir ant visos kultūros. Mes atsisakome pripažinti, kad mūsų „šešėlis“ iš tikrųjų esame mes patys. Atsiduriame šalia savo priešų, kurie, mūsų manymu, daro baisius dalykus. Ir net sekundei neįsivaizduojame, kad tų pačių gyvūnų požiūriu mes patys esame priešai, darome jiems baisius dalykus.
Dėl nuolatinių žiaurumų gyvūnų atžvilgiu nuolat jaučiame, kad su mumis bus elgiamasi piktybiškai. Todėl turime apsisaugoti nuo galimų priešų: dėl to kiekviena šalis stato labai brangų gynybos kompleksą. Nepaisant to: gynybos, pramonės ir mėsos kompleksas, kuris suvalgo 80% bet kurios šalies biudžeto.
Taigi beveik visus savo išteklius žmonės investuoja į mirtį ir žmogžudystes. Su kiekvienu gyvūno valgymu mūsų „šešėlis“ auga. Mes slopiname gailesčio ir užuojautos jausmą, kuris yra natūralus mąstančiai būtybei. Mūsų lėkštėje gyvenantis smurtas nuolat stumia mus į konfliktą.
Mėsos valgymo mentalitetas panašus į negailestingą karo mentalitetą. Tai yra nejautrumo mentalitetas.
Willas Tuttle'as prisimena, kad apie nejautrumo mentalitetą jis girdėjo Vietnamo karo metu ir, be abejo, taip buvo ir kituose karuose. Kai bombonešiai pasirodo danguje virš kaimų ir numeta savo bombas, jie niekada nemato savo baisių veiksmų rezultato. Jie nemato siaubo šio mažo kaimo vyrų, moterų ir vaikų veiduose, nemato paskutinio atodūsio... Jų neveikia žiaurumas ir kančios, kurias jie atneša – nes jie jų nemato. Štai kodėl jie nieko nejaučia.
Panaši situacija kasdien pasitaiko maisto prekių parduotuvėse. Kai žmogus išsitraukia piniginę ir sumoka už savo pirkinius – lašinius, sūrį ir kiaušinius – pardavėjas jam nusišypso, visa tai susideda į plastikinį maišelį, o žmogus be jokių jausmų išeina iš parduotuvės. Tačiau tuo metu, kai žmogus perka šiuos gaminius, jis yra tas pats lakūnas, kuris skrido bombarduoti tolimo kaimo. Kai kur kitur dėl žmogaus veiksmų gyvūnas bus sugriebtas už kaklo. Peilis pradurs arteriją, tekės kraujas. Ir viskas dėl to, kad nori kalakutienos, vištienos, mėsainio – šį vyrą dar visai mažą išmokė tėvai. Bet dabar jis jau suaugęs, ir visi jo veiksmai yra tik JO pasirinkimas. Ir jo atsakomybė už šio pasirinkimo pasekmes. Tačiau žmonės tiesiog nemato savo pasirinkimo pasekmių.
Jei tai atsitiktų tiesiai prieš akis perkančiam šoninę, sūrį ir kiaušinius... Jei jo akivaizdoje pardavėjas pagriebtų kiaulę ir paskerstų, greičiausiai žmogus išsigąstų ir gerai pagalvotų prieš pirkdamas gyvūnai kitą kartą produktai.
Tiesiog todėl, kadkad žmonės nemato savo pasirinkimo pasekmių – kadangi yra didžiulė pramonė, kuri viską apima ir viską aprūpina, mūsų mėsos valgymas atrodo normalus. Žmonės nejaučia gailesčio, liūdesio ir nė menkiausio gailesčio. Jie nepatiria visiškai nieko.
Bet ar gerai nesigailėti, kai skaudinate ir žudote kitus? Labiau už viską mes bijome ir smerkiame žudikų ir maniakų, kurie žudo be jokios gailesčio. Mes uždarome juos į kalėjimus ir linkime mirties bausmės. Ir tuo pačiu mes patys kasdien darome žmogžudystes – būtybės, kurios viską supranta ir jaučia. Jie, kaip ir žmogus, kraujuoja, taip pat myli laisvę ir savo vaikus. Tačiau mes atsisakome jiems pagarbos ir gerumo, išnaudojame juos vardan savo apetito.
Turi būti tęsiamas.