Turinys
😉 Sveiki, mieli skaitytojai! Kokia laimė, kai žmogus sveikas, ne vienas ir yra stogas virš galvos. Draugai, mėgaukitės kiekviena diena, nesinervinkite dėl smulkmenų, nekaupkite savyje apmaudo. Gyvenimas yra trumpalaikis!
Mažiau laiko skirkite „madingų skudurų“ ir nereikalingų daiktų paieškai, dažniau būkite gamtoje. Bendraukite su artimaisiais, mėgaukitės kiekviena diena! Rūpinkitės savimi, stebėkite savo sveikatą, neatidėliokite vizitų pas gydytoją. Juk savalaikė diagnostika ir gydymas dažnai mus atveda nuo mirties. Gyvenk čia ir dabar! Mėgaukis kiekviena diena!
Atsitiktinis „radimas“
Žemė dingo iš po kojų, kai sužinojau, kad krūties auglys yra piktybinis ir operaciją reikia daryti kuo greičiau – tada bus galimybė išgyventi...
Tą vakarą prisimenu iki smulkmenų. Namo grįžau neįtikėtinai pavargusi ir svajojau tik apie tris dalykus: nusiprausti, pavalgyti ir eiti miegoti. Tik apie tris – tokia seka.
Ji nusiprausė po dušu ir nusuko pakeliui pirktos gelio dangtelį. Kvepė – želė kvepėjo vasaros pieva. „Maži mūsų gyvenimo džiaugsmai“, – pagalvojau, patepiau odą kvapniomis putomis ir ėmiau masažuoti kūną.
Iš malonumo net užsimerkiau – buvo taip malonu! Atrodė, kad nusiplaunu ne tik dulkes, prakaitą ir nuovargį, bet ir visą šurmulio, visų įtemptos dienos rūpesčių...
Kairę krūtinę masažuojantis delnas staiga „užkliuvo“ ant kažkokio antspaudo. sustingau. Paskubomis nuplovė putas. Pajutau dar kartą – po oda pirštais aiškiai juto didelės pupelės dydžio kietą „akmenuką“. Pajutau šaltuką, tarsi būčiau ne po karštu dušu, o panirusi į ledo duobę.
Iš apsvaigimo mane ištraukė lauko durų trenksmas – Maksimas grįžo iš darbo. Išėjau iš vonios.
– Ei! Kaip praėjo tavo diena? – tarė bučiuodamas vyrą.
– Kaip jis galėjo prasibrauti? Su šia reorganizacija jau antrą savaitę gyvename beprotnamyje! Kas vakarienei? Alkanas kaip šuo!
Pakaitinau kepsnį ir padėjau lėkštę prieš savo mylimąjį.
- Dėkoju. Duok man pipirų… Ir dar supjaustyk duonos. O tavo veidas?
– Veidas kaip veidas, būna ir blogesnių.
Kaip tada radau jėgų juokauti ir net išspausti šypseną – tik Dievas žino! Maksimas pastūmė lėkštę link jo.
– Tiesiog kažkoks blyškus... Ir kažkoks nusiminęs. Problemos? Po velnių, kepsnys visiškai nesūdytas! Duok man druskos! Ir raugintų kopūstų, jei liko.
Kai padėjau ant stalo druskinę ir dubenį su kopūstais, vyras pamiršo, kad man „kažkas negerai su veidu“, ir daugiau neklausinėjo apie mano problemas.
Miegas yra kūno signalas
Tą naktį ilgai nemiegojau. Ar jautėte baimę? Galbūt dar ne: kelias valandas iš eilės bandžiau save įtikinti, kad tai eilinis wen. Prieš užmigdamas mechaniškai apčiuopiau krūtinę – „pupas“ buvo vietoje. Prisiminiau savo mėgstamą heroję ir, kaip ir ji, nusprendžiau: „Pagalvosiu apie tai rytoj“.
Ir tada... tada nusprendžiau apie tai visai negalvoti! Iš pradžių tai buvo įmanoma... Bet vieną dieną susapnavau košmarą.
Tarsi eičiau ilgu koridoriumi, apšviestu ryškios mirties mėlynos šviesos, priėjau prie vienintelių durų gale, atidariau jas ir atsidūriau... kapinėse. Pabudau išpilant šaltu prakaitu. Maksimas miegojo šalia manęs, o aš gulėjau, bijodama pajudėti, kad jo nepažadinčiau.
Po savaitės vėl sapnavau tą patį, tada vėl. Po vienos iš šių naktų nusprendžiau, kad nebegaliu pakęsti, ir kitą rytą nuėjau pas gydytoją.
Baisus sakinys
„Piktybinis auglys... Kuo greitesnė operacija, tuo didesnė tikimybė“, – man pasakė po tyrimo.
Aš sergu vėžiu?! Tai neįmanoma! Esu visiškai sveika, man nieko neskauda! O kvaila pupa mano krūtinėje... Toks nepastebimas, aš užklydau netyčia... Negali būti, kad ji staiga vieną kartą – ir perbraukė visą mano gyvenimą!
– Šeštadienį važiuojame pas Smirnovus, – vakarienės metu priminė Maksimas.
- Aš negaliu. Teks eiti vienas.
– Kokios užgaidos? – supyko jis. – Juk pažadėjome…
– Esmė ta... Apskritai aš važiuoju į ligoninę ketvirtadienį.
– Kažkas panašaus į moterį?
– Maksimai, aš sergu vėžiu.
Vyras... nusijuokė. Žinoma, tai buvo nervingas juokas, bet vis tiek peiliu apiplėšė nuogus nervus.
– Nemaniau, kad tu toks nerimą keliantis žmogus! Kas tu, daktare, sau tokias diagnozes nustatinėji? Pirmiausia turite atlikti išsamų tyrimą ...
– Išlaikiau egzaminą.
- Ką?! Vadinasi, tu jau seniai žinai ir man nieko nesakei?!
– Nenorėjau tavęs jaudinti…
Jis žiūrėjo į mane su tokiu įniršiu, lyg būčiau prisipažinęs ne ligą, o išdavystę. Nieko nesakė, net vakarienės nevalgė – įėjo į miegamąjį, garsiai trinktelėdamas duris. Tiek laiko laikiausi kartu, taip ilgai valdžiau save, bet čia neištvėriau – apsipyliau ašaromis, numetusi galvą ant stalo. Kai ji nusiramino ir įėjo į miegamąjį, Maksas… jau miegojo.
Ligoninėje
Viską, kas vyko toliau, prisimenu tarsi rūke. Niūrios mintys. Ligoninės palata. Antgalis, ant kurio mane nuveža į operacinę. Akinanti lempų šviesa virš galvos... „Nadia, skaičiuok garsiai...“ Vienas, du, trys, keturi...
Juoda nebūties duobė… iškilo į paviršių. Skausmingai! Dieve mano, kodėl taip skauda?! Nieko, aš stipri, galiu ištverti! Svarbiausia, kad operacija būtų sėkminga.
Kur Maksimas? Kodėl jo nėra šalia? Taip, aš esu intensyviosios terapijos skyriuje. Lankytojai čia neįleidžiami. Lauksiu, esu kantrus... Laukiau. Maksas atėjo iškart, kai tik buvau perkeltas į įprastą palatą. Jis atnešė paketą ir liko su manimi... septynias minutes.
Kiti jo vizitai pasirodė kiek ilgesni – atrodė, kad jis jau galvoja, kaip kuo greičiau išvykti. Mes beveik nekalbėjome. Galbūt nei jis, nei aš nežinojome, ką vienas kitam pasakyti.
Kartą vyras prisipažino:
– Ligoninės kvapas mane pykina! Kaip tu gali tik tai pakęsti?
Aš pats nežinau, kaip išgyvenau. Vyras bėgiojo vos kelias minutes, o ir tada ne kasdien. Vaikų neturėjome. Mano tėvai mirė, o mano jaunesnė sesuo gyveno toli. Ne, ji, žinoma, žinojo apie operaciją, atskubėjo, kai tik jiems buvo leista mane aplankyti, ir praleido visą dieną prie mano lovos, o tada grįžo namo sakydama:
– Matai, Nadenka, vaikus palikau uošvei, o ji jau sena, gali nematyti už jų. Atsiprašau, brangioji…
Vienas. Iš viso. Vieni su skausmu ir baime! Viena tą akimirką, kai man labiausiai reikia palaikymo... „Dalykas tas, kad Maksimas negali pakęsti ligoninių“, – įtikinėjo save. „Grįšiu namo, o artimiausias žmogus vėl bus šalia…“
Kaip aš laukiau iškrovos dienos! Kaip aš džiaugiausi, kai tai atėjo! Jau pirmą naktį po mano grįžimo namo Maksas pasiklojo sau lovą ant sofos svetainėje:
– Jums bus patogiau miegoti vienam. Galiu netyčia tave įskaudinti.
Nėra paramos
Tęsėsi nesibaigiančios skausmingos dienos. Veltui tikėjausi vyro palaikymo! Kai ji atsikėlė, jis jau buvo darbe. Ir jis grįžo vėliau... Buvo dienų, kai mes beveik nesimatėme. Pastebėjau, kad pastaruoju metu Maksimas stengiasi su manimi vengti fizinio kontakto.
Kartą mano vyras įėjo į vonią, kai aš prausiausi. Pasibjaurėjimas ir baimė – taip atsispindėjo jo veide. Po kurio laiko man paskyrė chemoterapijos kursą. Kokia aš buvau naivus, kai maniau, kad operacija yra blogiausia! Duok Dieve, kad niekada nežinai, kokias kančias žmogus patiria po „chemijos“.
Kol darėsi procedūras ligoninėje – buvo pragaras! Bet net ir grįžusi namo jaučiausi ne ką geriau... Niekas manęs neaplankė. Nė vienam pažįstamam apie savo ligą ji nepasakojo: bijojo, kad jie pasielgs taip, lyg būtų atėję į mano laidotuves.
Visokių veiklų prisigalvojau, kad kažkaip prasiblaškyčiau, bet galėjau galvoti tik apie vieną: ar įveiksiu ligą, ar ji mane nugalės... Tą rytą buvau taip pasinėrusi į šias mintis, kad nesupratau. net supranti, apie ką Maksimas kalbėjo.
– Nadia... Aš išeinu.
– O taip… Ar šiandien pavėluosite?
– Šiandien neateisiu. Ir rytoj taip pat. Ar tu mane girdi? Žinai, ką turiu omeny? Aš tave palieku. Per amžių amžius.
– Kodėl? Ji tyliai paklausė.
„Negaliu daugiau čia būti. Čia kapinės, o ne namai!
Tu mums ne svetimas!
Likau vienas. Man kasdien blogėjo. Aš negalėjau susidoroti su daugeliu atvejų. Aš negaliu? Ir tai nėra būtina! Vis tiek niekam to nereikia... Kartą nusileidimo metu praradau sąmonę.
- Kas tau darosi? – lyg per rūką pamačiau kažkieno nepažįstamą veidą.
– Tai iš silpnumo… – susimąsčiau. Bandžiau atsikelti.
„Padėsiu“, – susirūpinusi pasakė moteris, kurią iš dešimto aukšto atpažinau Lidija. – Atsiremk į mane, aš nuvesiu tave į butą.
– Ačiū, kažkaip aš pats…
– Tai iš piršto laužta! Staiga vėl krenti! – paprieštaravo kaimynas.
Leidau jai parvežti mane namo. Tada ji pasiūlė:
– Gal iškviesti gydytoją? Tokie alpimo priepuoliai yra pavojingi.
– Ne, nereikia... Matai, greitoji čia nepadės.
Lidijos akys buvo pilnos rūpesčio ir rūpesčio. Nežinau, kaip tai atsitiko, bet papasakojau jai savo istoriją. Kai baigiau, moters akyse buvo ašaros. Nuo tos dienos Lida pradėjo nuolat mane lankyti. Padėjau valyti, atnešiau maisto, nuvežiau pas gydytoją. Jei ji pati neturėjo laiko, padėjo dukra Innochka.
Su jais susidraugavau. Buvau labai sujaudinta, kai Lidija ir jos vyras pakvietė mane švęsti Naujųjų metų!
– Ačiū, bet šios atostogos praleistos su šeima. Svetimas kaip svetimkūnis…
– Tu mums nesvetimas! – taip karštai paprieštaravo Lida, kad aš apsipyliau ašaromis.
Tai buvo geros atostogos. Kai pagalvojau, kad šalia nėra nė vieno mano brangaus žmogaus, nuliūdau. Tačiau nuoširdi kaimynų atmosfera malšino vienatvės skausmą. Lida dažnai kartojo: „Džiaukitės kiekviena diena!
Džiaugiuosi kiekviena diena
Šiandien žinau, kad blogiausia jau baigėsi. Ji padavė skyrybų prašymą. Mano vyras labai nustebo pamatęs mane teisme.
- Atrodai nuostabiai... - pasakė jis šiek tiek nustebęs.
Plaukai dar neataugę, bet trumpas „ežiukas“ netgi pajaunina. Lida padarė man makiažą, padėjo išsirinkti aprangą. Nustebau pamačiusi savo atspindį – nebuvau kaip mirštanti moteris. Pro stiklą į mane pažvelgė liekna, madingai apsirengusi, išpuoselėta moteris!
Kalbant apie sveikatą, dabar jaučiuosi gana gerai, nors būna ir sunkių dienų. Bet svarbiausia, kad naujausi tyrimo rezultatai buvo geri! Aš vis dar ilgai gydausi, bet iš gydytojo išgirstų žodžių sparnai išaugo!
Kai paklausiau, ar yra tikimybė, kad kada nors būsiu sveika, jis šypsodamasis atsakė: „Tu jau sveika“! Žinau, kad liga gali sugrįžti. Bet žinau: yra žmonių, kurie išties pagalbos ranką. Pasikeitė mano požiūris į gyvenimą. Vertinu laiką ir kiekvieną akimirką, nes žinau, kokia tai nepaprasta dovana! Mėgaukis kiekviena diena!
😉 Draugai, komentuokite, dalinkitės savo istorijomis. Pasidalinkite šiuo straipsniu socialinėje žiniasklaidoje. Dažniau išeikite iš interneto ir bendraukite su gamta. Paskambinkite tėvams, užjauskite gyvūnus. Mėgaukis kiekviena diena!