Kartais mums nepavyksta išspręsti problemos, kad ir kaip stengiamės logiškai mąstyti. Kai racionalus kairysis pusrutulis yra bejėgis, į pagalbą ateina kūrybinis dešinysis. Vienas iš efektyviausių būdų dirbti su juo – pasakų terapija. Koks tai metodas ir kaip jis padeda išspręsti iš pažiūros neišsprendžiamą problemą, pasakoja psichologė Elena Mkrtychan.
Iš pradžių tai buvo pagrindinis informacijos šaltinis, leido perduoti žinias apie gyvenimą, kaupti istoriją. Tada tai tapo priemone, padedančia vaikams harmoningai vystytis tiek protiškai, tiek emociškai. Pasakose galima rasti ir fizinių dėsnių paaiškinimą, ir žmonių charakterių archetipus, ir visokius konfliktus bei šeimynines situacijas, elgesio tipus jose.
Jei vaikas praleidžia „pasakišką“ ugdymo etapą, nesusidaro jo paties gyvenimo algoritmas, o jo požiūrį į gyvenimą pradeda įtakoti suaugusiųjų požiūris, dažnai subjektyvus.
Vaikai, kurie neskaitė pasakų, yra „rizikos“ grupėje. Užaugę jie stengiasi bet kokią problemą išspręsti pagrįstai, logiškai, naudodami standartinius judesius ir technikas bei ignoruodami intuityvų dešiniojo pusrutulio potencialą, gebėjimą veikti kūrybiškai, įkvėptai, pagal užgaidą. Jie negyvena, o visą laiką herojiškai kažką įveikia.
Kairysis pusrutulis viskam ieško paaiškinimo ir nepripažįsta stebuklų. O dešinieji atpažįsta – ir pritraukia juos
Jie neduoda laisvos valios vaizduotei, o juk viską, ką galima sugalvoti ir įsivaizduoti, galima įgyvendinti. Ir ne vaizduotėje, o realybėje. Kairysis pusrutulis viskam ieško paaiškinimo ir nepripažįsta stebuklų. Ir dešinysis pusrutulis atpažįsta. Ir, be to, žino, kaip jas įgyvendinti ir net prisišaukti bei pritraukti.
Dešinysis pusrutulis veikia nelogiškomis aplinkybėmis, todėl kairysis neturi laiko jo sekti ir taisyti. "Kaip tu tai padarei?" — suglumęs racionalusis kairysis pusrutulis. "Per kažkokį stebuklą!" — atsako teisingai, nors tai nieko nepaaiškina. Dar maloniau aptikti „nuostabius“ dešiniojo pusrutulio darbo rezultatus, paaiškinamus neurofiziologijos ir psichologijos požiūriu.
Kam rašyti savo istoriją
Kai pagal visas taisykles sugalvojame pasaką, pasitelkę iš vaikystės pažįstamus vaizdinius, paleidžiame savo kodinio mąstymo algoritmą, kuriame panaudojamos mūsų stiprybės, visas protinis ir emocinis potencialas.
Šis mąstymas mums duotas nuo gimimo, jis laisvas nuo auklėjimo primestų stereotipų, „suaugusiųjų“ logikos, tėvų nuostatų, tradicijų. Ateityje paleidę ir naudodami šį algoritmą, mokomės išeiti iš gyvenimo aklavietės.
Atsiminkite: tikrai jūs ar jūsų draugai kada nors patekote į užburtą ratą. Nepaisant visų pastangų, nesėkmių serija nesiliovė, viskas kartojosi vėl ir vėl...
Klasikinis pavyzdys, kai „ir protingas, ir gražus“ paliekamas vienas. Arba, pavyzdžiui, visos prielaidos, ir protas, ir išsilavinimas, ir talentas – akivaizdūs, bet tinkamo darbo rasti neįmanoma. O kažkas netyčia atsiduria reikiamu laiku reikiamoje vietoje, koridoriuje sutinka klasioką – ir pagalba ateina iš netikėtos pusės ir be didelių pastangų. Kodėl?
Tai gali reikšti, kad esame linkę viską komplikuoti, įsileisti į savo gyvenimą nereikalingus personažus, dėti bereikalingas pastangas.
Tie, kuriems nesiseka, skundžiasi: „Viską darau gerai! Aš darau viską, ką galiu!» Bet tiesiog smegenyse neįsijungia būtinas „mygtukas“, o net darydami „viskas gerai“ kažką praleidžiame, nespaudžiame ir dėl to negauname to, ko norime.
Jei problema neišspręsta logikos lygmeniu, laikas įjungti dešinįjį pusrutulį. Mūsų parašyta pasaka atskleidžia kodus, mygtukus ir svertus, kuriuos smegenys naudoja įveikdamos kliūtis, spręsdamos problemas, kurdamos santykius. Mes pradedame matyti daugiau galimybių, nustojame jų praleisti, ištrūkti iš to užburto rato. Šis algoritmas pradeda veikti nesąmoningame lygmenyje.
Mes tarsi surenkame kodą – ir seifas atsidaro. Bet tam kodas turi būti pasirinktas teisingai, pasaka parašyta darniai, logiškai, neiškraipant.
Tai padaryti sunku, ypač pirmą kartą. Karts nuo karto patenkame į stereotipus, pametame istorijos giją, atsiranda antraeilių personažų, kurie nevaidina ypatingo vaidmens. O taip pat nuolat įjungiame logiką, stengiamės racionalizuoti tai, kas turėtų likti magiška.
Tai gali reikšti, kad realiame gyvenime esame linkę per daug apmąstyti, viską komplikuoti, į savo gyvenimą įsileisti nereikalingus personažus ir bereikalingai stengtis.
Bet kai pasaka visa tai atskleidžia, jau galima su tuo dirbti.
Pasakos rašymas: instrukcijos suaugusiems
1. Sugalvokite pasakos siužetą, kurio peripetijos bus aiškios 5-6 metų vaikui.
Tai amžius, kai abstraktus mąstymas dar nesusiformavęs, vaikas informaciją apie pasaulį suvokia per vaizdinius vaizdus. O geriausiai jie atvaizduojami pasakose, kurių dėka formuojasi savotiškas gyvenimiškų situacijų „bankas“, vientisas pasaulio vaizdas.
2. Pradėkite nuo klasikinės frazės („Kažkada buvo...“, „Tam tikroje karalystėje, tam tikroje valstybėje“), atsakydamas į klausimą, kas yra pasakos veikėjai.
3. Laikykite savo personažus paprastus: jie turi būti gėrio arba blogio atstovai.
4. Vadovaukitės siužeto raidos logika ir priežastinius ryšius. Kai pasakoje daromas blogis, turi būti aišku, kas, kaip ir kodėl tai daro. Loginė siužeto harmonija atitinka mūsų psichinių operacijų harmoniją. O pasiekę tai, pasieksime savo gyvenimo tikslus.
5. Prisiminkitekad vienas pagrindinių pasakos siužeto variklių yra magija, stebuklas. Nepamirškite panaudoti nelogiškų, neracionalių, pasakiškų siužetinių judesių: „staiga iš žemės išaugo trobelė“, „ji pamojavo burtų lazdele - ir princas atgijo“. Naudokite stebuklingus daiktus: kamuolį, šukas, veidrodį.
Jei vaikas klausytųsi jūsų pasakos, ar jis atlaikytų šią krūvą smulkmenų? Ne, jam nusibosta ir pabėgtų
6. Laikykite paveikslą prieš akis. Pasakodami istoriją įsitikinkite, kad kiekvieną akimirką galima pavaizduoti kaip ryškų vaizdą. Jokios abstrakcijos – tik specifika. „Princesė liko sužavėta“ yra abstraktu, „princesė krito nei gyva, nei mirusi“ yra vizuali.
7. Nekomplikuokite ir neilginkite siužeto. Jei vaikas klausytųsi tavo pasakos, ar jis atlaikytų visą šitą smulkmenų krūvą? Ne, jam nusibosta ir pabėgtų. Stenkitės išlaikyti jo dėmesį.
8. Užbaikite pasakojimą klasikine ritmine fraze, bet ne išvadomis ir ne pasakyto moralu, o pasakojimą užkemšančiu „kamščiu“: „Tai pasakos pabaiga, bet kas klausėsi...“, „Ir jie gyveno laimingai kada nors po to“.
9. Suteik istorijai pavadinimą. Įtraukite simbolių pavadinimus arba konkrečių objektų pavadinimus, bet ne abstrakčias sąvokas. Ne „Apie meilę ir ištikimybę“, o „Apie baltąją karalienę ir juodą gėlę“.
Rašant pasaką svarbu sutelkti dėmesį į kūno pojūčius. Pradeda pykinti? Taigi, mintis sumišo, nuėjo į šalį. Turime grįžti į pradinį tašką ir ieškoti, kur įvyko gedimas. Pagavai įkvėpimo, „žaidė“ adrenalinas, paraudote? Esate teisingame kelyje.
Jei nuosavas siužetas negimsta, galite remtis vienu iš daugelio esamų – norėsite jį keisti.
Ir tegul pasaka su laiminga pabaiga būna jūsų pirmasis žingsnis laimingo gyvenimo link!