Dabar vyrauja optimizmas – esame skatinami „į gyvenimą žiūrėti su šypsena“ ir „viskame ieškoti gero“. Ar tai taip naudinga, sako psichoterapeutė Whitney Goodman.
Mintys gali pakeisti gyvenimą. Tikėjimas geriausiu padeda siekti daugiau ir neprarasti vilties. Tyrimai rodo, kad optimistai kasdien patiria mažiau streso ir yra mažiau linkę į depresiją. Be to, jie jaučiasi geriau nei tie, kurie gyvenimą mato tamsiomis spalvomis.
Tačiau ar tikrai optimizmas yra raktas į laimingą ir be problemų gyvenimą?
Visuotinai pripažįstama, kad pozityvus yra panacėja nuo bet kokių problemų. Net vėžiu sergantiems pacientams patariama į pasaulį žvelgti optimistiškai, argumentuojant, kad tai itin svarbi, jei ne nepakeičiama sėkmingo gydymo dalis. Iš tikrųjų taip nėra. Optimizmas negarantuoja, kad gyvensime ilgai ir laimingai. Teigiamos mintys gali turėti įtakos sveikatai, tačiau tai ne vienintelis svarbus veiksnys, o gebėjimas visame kame įžvelgti gėrį nėra išsigelbėjimas nuo nemalonių situacijų: tik palengvina jas patirti.
Kas atsitinka, kai pozityvumas staiga nustoja veikti ir susiduriame su problemomis? Kai kiti pataria į viską žiūrėti lengviau, bet atrodo, kad tai neįmanoma?
Šie patarimai verčia susimąstyti, kodėl mums nesiseka: kodėl negalime kitaip pažvelgti į pasaulį, labiau vertinti to, ką jie daro dėl mūsų, dažniau šypsotis. Atrodo, kad visi aplinkiniai žino paslaptį, kuriai mus pamiršo skirti, todėl niekas neveikia. Pradedame jaustis atskirti, vieniši ir nesuprasti, rašo Whitney Goodman.
Jei atimame artimiesiems teisę reikšti savo tikruosius jausmus, optimizmas tampa toksiškas.
Po pozityvaus požiūrio į pasaulį nepalikdami vietos tikroms emocijoms, mes įvarome save į spąstus. Jei nėra galimybės išgyventi emocijų, nėra ir asmeninio augimo, o be šito bet koks pozityvas tėra apsimetimas.
Jei atimame sau ir artimiesiems teisę reikšti tikrus jausmus, optimizmas tampa toksiškas. Sakome: „Pažiūrėk iš kitos pusės – gali būti ir blogiau“, tikėdamiesi, kad pašnekovas nuo tokio palaikymo pasijus geriau. Turime gerų ketinimų. Ir galbūt tiesa gali būti daug blogesnė. Tačiau tokie pareiškimai nuvertina žmogaus jausmus ir atima iš jo teisę į neigiamas emocijas.
Teigiamas mąstymas turi daug privalumų, tačiau kartais geriau į pasaulį pažvelgti pro rožinius akinius. Tada tame, kas vyksta, galėsime įžvelgti ir gėrį, ir blogį, o tai reiškia, kad galime išspręsti situaciją ir ją išgyventi.
Blogai besijaučiančio žmogaus visuomenėje mums dažnai būna sunku. Dar sunkiau nieko nedaryti. Jaučiamės bejėgiai ir norime viską ištaisyti. Šis bejėgiškumas verčia sakyti banalybes, kurios erzina visus, pavyzdžiui:
- „Pažvelk į tai iš kitos pusės“;
- „Žmonėms blogėja, o tu skundžiasi“;
- „Šypsokis, viskas gerai“;
- „Tiesiog pažvelk į pasaulį pozityviau“.
Mums gali atrodyti, kad šios frazės kažkaip padės, bet vargu ar taip yra. Jei būtume pašnekovo vietoje, patys tikrai patirtume susierzinimą. Ir vis dėlto mes kartojame šias banalybes vėl ir vėl.
Sunku tiesiog stebėti, koks blogas yra mylimas žmogus. Ir vis dėlto, vien buvimas ten yra geriausia, ką galite padaryti dėl jo ir dėl savęs. Pripažinkite, kad tai, kas vyksta, gali būti problema. Galbūt vėliau tai bus naudinga patirtis, bet dabar tai skaudu.
Stenkitės neatimti sau ir pašnekovui teisės į neigiamas emocijas. Geriausias dalykas, kurį galite padaryti dėl kito, yra klausytis ir parodyti supratimą. Štai keletas žodžių, kurie gali padėti:
- „Pasakyk, kaip dabar jautiesi“;
- "Aš suprantu";
- „Pasakyk man, aš tavęs atidžiai klausau“;
- „Įsivaizduoju, kaip tai atrodo“;
- „Suprantu, kad tau tai labai sunku“;
- "Noriu padėti";
- "Aš tikiu tavimi".
Pakartokite pokalbio partnerio žodžius, kad parodytumėte, jog klausotės. Pasinaudokite kūno kalba, kad parodytumėte susidomėjimą: atidžiai pažiūrėkite į pašnekovą, judėkite link jo, kai jis kalba. Mažiau kalbėkite ir daugiau klausykite.
Iš situacijos pasimokyti galima tik priėmus ir išgyvenus emocijas. Tik po to ateina laikas pozityviai nusiteikti.
Tiek pesimistams, tiek optimistams reikia laiko susidoroti su sudėtinga situacija ir išgyventi tai, kas vyksta.
Labai dažnai tie, kurie žiūri į pasaulį pozityviai, gali rasti prasmę net sunkiose ir nemaloniose situacijose. Jie gali juos priimti nekaltindami savęs ar artimųjų. Tokiems žmonėms būdingas mąstymo lankstumas.
Pesimistai dažnai kaltina save ir artimuosius, kai nutinka kažkas blogo. Jie yra griežti kritikai, jiems dažnai sunku atpažinti net savo objektyvius pasiekimus. Tačiau tiek pesimistams, tiek optimistams reikia laiko susidoroti su sudėtinga situacija ir išgyventi tai, kas vyksta.
Pabandykite atsiminti šiuos dalykus:
- Viskas gerai, jei negalite iš karto įsimylėti savęs.
- Normalu, jei neišeinate į pasaulį žiūrėti pozityviau.
- Gerai skirti laiko sau atleisti ir susidoroti su traumuojančia situacija.
- Viskas gerai, jei manote, kad dabar nebus geriau.
- Normalu, jei manote, kad tai, kas vyksta, yra viena didelė neteisybė.
- Mylėti save nėra vienkartinis procesas, tai gali užtrukti.
- Jei manai, kad dabar viskas blogai, tai nereiškia, kad taip bus visada.
- Kai kurie dalykai tiesiog nutinka. Nėra nieko blogo dėl to patirti neigiamas emocijas. Jūs neprivalote jaustis gerai visą laiką.
Su optimizmu žvelgti į pasaulį, be abejo, nuostabu. Tačiau neatimkite iš savęs ir iš artimųjų teisės į neigiamas emocijas. Tikras, netoksiškas, pozityvumas yra būdas susidoroti su negandomis ir iš jų mokytis, o ne ignoruoti jas ir nuvertinti skausmą, kurį patiriame sunkiose situacijose.
Apie autorių: Whitney Goodman yra psichoterapeutė, šeimos ir santuokos specialistė.