Karšių žvejyba nuo kranto

Žvejyba krante yra labiau paplitusi nei iš valties. Tokia populiari žuvis kaip karšis verta dėmesio. Juk būtent jis gali tapti geidžiamiausiu trofėjumi žvejojant karšius nuo kranto. Tačiau sėkmė daugiausia priklauso nuo tinkamo įrangos pasirinkimo.

Karšių žvejyba nuo kranto: prieinami žvejybos būdai

Žvejojant karšius nuo kranto, reikia atsižvelgti į šias savybes:

• Karšis gana selektyviai priartėja prie kranto, kur jį galima pagauti „trumpai“, o ne visose telkinio vietose
• Šią žuvį galima rasti švariose vietose, tačiau ji teikia pirmenybę tiems, kur netoliese yra augmenija.
• „Prekiniai“ karšiai beveik nebijo plėšrūnų ir rezervuare turi nedaug natūralių priešų
• Jis auga ir gerai reaguoja į masalą
• Ilgalaikis karšių kibimas tokios sėkmės kaip gaudant karosus ar karpius neatneša, tačiau dažniausiai žvejų nepraktikuoja.
• Karšis yra gana drovi žuvis, o pagauti net ir besimokantį karšį niekada nėra tempo.

Šiuo atžvilgiu ypač norėčiau išskirti įrankius, kuriuose naudojami užmetimo antgaliai bent šešių-septynerių metrų atstumu nuo kranto ir orientuoti į žvejybą su masalu. Beveik idealiai tinka karšiams gaudyti iš kranto šėryklos. Ant dugninės meškerės uždėta šėrykla, arba masalas, iš anksto užmestas nuo kranto iki žūklės vietos, leidžia efektyviai gaudyti karšius dugne. Sėkminga gali būti ir karšių žvejyba plūdine, ypač vasaros pradžioje. Žinoma, naudojant masalą ir kruopščiai parinkus vietą. Kartais pasitaiko atvejų, kai ši žuvis pagaunama ant spiningo ar kitokio įrankio, nes stambus karšis kartais bando pagauti mailį, jei pavyksta.

Maitintuvas

Šiuolaikiniam karšių meškeriotojui tai yra pagrindinis žvejybos būdas vasaros mėnesiais. Birželio mėnesį vandenyse nėra pakankamai žolės, kad būtų galima žvejoti beveik iš bet kurios kranto linijos. Iki rugpjūčio vandens augmenija, ypač sustingusiuose rezervuaruose, jaučiasi. Turite atidžiai pasirinkti vietą krante arba atlaisvinti sektorių užmetimui, gerai bakstelėti dugną, kad žvejybos vietoje nebūtų didelės žolės.

Tačiau vasarą vandens mažėjimas, ypač upėse, žūklei atlaisvina naujų plotų, tinkamų žvejoti šėrykla. Palaipsniui išryškėja potvynių plotai, galima užsiimti arčiau kanalo, gero gylio, kur dažnai laikosi dideli karšiai. Visa tai lydi karšių tankumo padidėjimas akvatorijoje dėl jo sumažėjimo ir tai gali išprovokuoti mitą, kad rugpjūtis yra aktyviausio karšių graužimo mėnuo. Tiesą sakant, tai nėra visiškai tiesa, o birželio mėnesį jis yra aktyvesnis. Tiesiog rugpjūtį daugiau šansų jį pagauti nuo kranto, o ne iš valties.

Žvejybai ant šėryklos reiktų rinktis klasikinius įrankius. Įprasta vidutinio veikimo meškerė, leidžianti užmesti nuo 60 iki 120 gramų sveriančius šėryklas, kurių ilgis nuo 3.3 iki 4 metrų. Fiderinei žūklei tinkama ritė, leidžianti ištraukti fiderį iš vandens neperkraunant, net ir prie jos prilipus kilogramais pakrančių purvo. Pinti valas su 0.12-0.16 mm pjūviu, kuris pastaruoju metu tapo fiderinės žvejybos standartu, pakeičiantis valą.

Lesyklėlės taip pat turėtų būti naudojamos klasikinės, didelės apimties ir tradicinio išdėstymo. Vienintelis dalykas, kuris gali pasirodyti neįprastas – ilgas pavadėlis su kabliuku. Taip yra dėl to, kaip karšis ima masalą iš apačios, stovėdamas vertikalioje padėtyje virš jo, o po to pakeldamas ir nustumdamas į šoną. Kad jis nejaustų lesyklėlės svorio, pavadėlio ilgis turi būti nuo 50 iki 150 cm, dažniausiai septyniasdešimt vienas šimtas.

Na, žuvies dydį atitinkantys kabliukai ir masalai. Karšių žvejybai pirmenybė teikiama gana dideliems purkštukams, tokiems kaip didelis sliekas, tešla ir kukurūzai. Nepageidautina naudoti kraujo kirmėlių, lervų ir kitų šėryklų „klasikų“, kaip sportininkų vaizdo įraše, nes tokiu atveju yra didelė tikimybė įkąsti smulkmenas, raukšles, kuojas. Jie paims masalą prieš karšį, o jis nespės prie jo prisiartinti. Dažniausiai naudojami 10-12 numerių kabliukai arba pagal sovietinę klasifikaciją apie 5-7. Lesyklėlės tvirtinimai gali būti skirtingi, tačiau reikėtų naudoti pasukamuosius, dedant juos prieš lesyklėlę ir pavadėlį, kad nesisuktų ir būtų lengviau pakeisti.

Feeder žvejybos taktika birželio mėn

Labai skiriasi nuo tada, kai jie sugauti – vasaros pradžioje ar pabaigoje. Vasaros pradžioje karšiai buvo ką tik išneršti. Didesnis išneršia vėliau. Karšių pulkai dažniausiai renkami pagal amžiaus principą. Išnerštas pulkas ilsisi dvi savaites, tada pradeda aktyviai maitintis, atkurdamas jėgas. Nerštas vyksta sekliame vandenyje, apaugusiame žole, iki metro gylyje. Neršdamas karšis iššoka iš vandens, sukurdamas būdingą purslą. Šiauriniuose regionuose, kur birželio ir gegužės naktys gana šviesios, nerštas dažnai vyksta naktį, mėnulio šviesoje.

Ankstyvųjų karšių reikia ieškoti šalia nerštaviečių. Dažniausiai tai yra užliejamos ar iš dalies užliejamos pakrantės, seklios vietos, kurios atsiveria vasaros pabaigoje, mažos ir vidutinės upės, įtekančios į didelius „karšių“ telkinius. Jais gali būti labai šaunu žvejoti tiek ant šėryklos, tiek ant plūdinės meškerės ir kitų įrankių. Svarbiausia rasti gerą žvejybos tašką, ne per daug apaugusį užtvindyta augmenija.

Dažniausiai pasirenkama švari pakrantės atkarpa. Užmetimas turėtų būti atliekamas tuo pačiu metu į vietą, šalia kurios yra žolė. Aišku, kad ant pačios žolės šėryklą pagauti sunku – nei antgalio, nei masalo iš toli nesimato, o reikmenys prikibs. Tačiau jis turi būti bent dvidešimties metrų atstumu. Gylis žūklės vietoje turėtų būti ne mažesnis kaip pusantro metro, o geriau, jei jis būtų nuo dviejų iki dviejų su puse metro. Dugno prigimtis tokia, kad karšiai ten gali rasti maisto. Vertėtų rinktis vietas su minkštu dirvožemiu, jis gali būti smėlėtas, šiek tiek dumbluotas, kur randama daug kirminų, kuriuos ėda karšiai. Jei apačioje yra apvalkalas, tai gerai. Ant jo masalas bus aiškiai matomas, o karšis mėgsta stovėti ant kiauto.

Maitinimas atliekamas dideliais kiekiais. Norint gerai pagauti karšius, reikia atidžiai pasirinkti tašką ir į vandenį įmesti bent du ar tris kilogramus sauso masalo. Taip susidarys tirštas skonio ir aromato debesis, kuris pritrauks karšių pulką ir neleis jiems per porą minučių sunaikinti viso masalo. Žvejybai jie taip pat naudoja pakankamai didelę šėryklą, kad nuolat atnaujintų maisto atsargas.

Žvejojant stipriose srovėse, reikėtų naudoti labiau apkrautas šėryklas. Reikia atsiminti, kad tiektuvo forma, o ypač krovinio dugnas, labai įtakoja jos laikymo savybes. Ant smėlėto ir molio dugno lesyklėlė su blokeliu puikiai save parodo, o su plokščiu dugnu – mažiau efektyvi. Taip pat žūklei srovėje reikėtų naudoti ploną valą ir meškerę stipriai pakelti į beveik vertikalią padėtį ant stovų, kad vandenyje jos būtų mažiau ir srovė slėgtų mažiau.

Stovai, beje, reikia turėti kelis. Jos reikalingos tiek tam, kad meškerę būtų galima padėti į šalį atrišant riedulį ar keičiant pavadėlį, tiek tam, kad būtų patogu meškerę pastatyti į reikiamą padėtį teisingai traukiant valą ir lenkiant virvelės galiuką. Karšiai retai šeriami keliais balais iš vienos padėties, tačiau žvejojant komfortiškai, prisiderinant prie žūklės sąlygų ir negaistant laiko, labai padės stovai. Taip pat verta daug laiko skirti vietos žvejybai įrengimui. Meškeriotojui tam teks praleisti visą dieną, ir jis turėtų praeiti su džiaugsmu, o ne su nepatogumais.

Žvejojant reikia ištraukti žuvį greitai, be per didelio šurmulio. Tai ilgai neišgąsdins pulko. Todėl pavadėlis neturėtų būti per plonas. Dažniausiai karšių įkandimai pasitaiko 5-10 minučių intervalais, jei pulkas gerai apsigyveno vietoje. Per tą laiką išsigandusios kitos žuvys spėja nurimti ir vėl valgyti, o meškeriotojas turi skubiai ištraukti karšį ir permesti įrankius, kad pulko neišgąsdintų lesyklėlės kritimas. Išmušti pulką galima, tačiau vietoj jo per tiek laiko dažniausiai pavyksta atsirasti naujas, o žvejyba vyksta su trumpomis pauzėmis.

Žvejybos taktika rugpjūčio mėn

Šiuo metu žuvys juda arčiau žiemos stovėjimo vietų. Pagauti karšį mažoje upėje šiuo metu retai. Vertėtų rinktis vietą prie didelių upių, ežero zonoje estuarijų, gana gilių duobių ir pratakų. Rugpjūčio mėnesį karšiams kažkodėl išsivysto priklausomybė nuo akmenuoto dugno. Matyt, šiuo metu jis jau valgo tiek, kad reikia akmenukų, kurie į juos patrintų ir ištuštintų žarnyną. Jis vis dar nėra abejingas apvalkalui.

Žvejybai verta rinktis aikšteles prie duobės. Gylis žūklės vietoje upėje turi būti ne mažesnis kaip du metrai. Ežere situacija kiek kitokia. Ten vanduo silpnai susimaišęs, iki liepos-rugpjūčio mėn. susidaro šilto ir šalto vandens sluoksnis – termoklinas. Karšis mieliau laikosi viršutinėje ir vidurinėje dalyje, kuri yra šiltesnė. Todėl ežere verta atkreipti dėmesį į pusantro metro gylio seklumas, kurios karšių požiūriu yra gana ramios ir saugios. Tačiau dažniausiai tokios vietos būna nutolusios nuo kranto, tenka daryti ilgą užmetimą su šėrykla.

Karšių įkandimai pasitaiko dažniau – dažniausiai žuvį pavyksta pagauti per penkias minutes, kai pulkas priartėja prie taško. Bet jei pulkas palieka, tai dažniausiai meškeriotojas be kąsnio sėdi ilgai, pusvalandį ar valandą. Nenusiminkite ir šiuo metu galite pereiti prie kitos žuvies – kuojos, kuri stovi tose pačiose vietose kaip karšiai, bet yra sėslesnė ir ne tokia atsargi, gaudymo.

Vasaros pabaigoje karšiai mieliau renkasi gyvulinius, o ne augalinius masalus, o geriausiai save parodo sumuštiniai – kukurūzų kirmėlė, perlinė kirmėlytė, makaronų kirmėlė. Kirmėlė karšį vilioja, o didelė augalo dalis neleidžia smulkmenoms nuplėšti nuo kabliuko.. Beje, reikėtų sodinti arčiau galiuko, po slieku, o ne atvirkščiai, kaip dažnai būna padaryta. Apskritai rugpjūtį žvejoti įdomesnė, nes nuo kranto atsiranda daugiau įdomių vietų dėl vandens lygio žemėjimo ir jo išplaukimo iš krūmų.

Vasarą karšių žvejyba

Nelabai skiriasi nuo šėryklos žvejybos, jei naudojate asilą su šėrykla. Tokiu atveju reikėtų naudoti ne klasikinę dugninę „spyruoklę“, o įprastą šėryklą, galinčią tiekti maistą į dugną, o ne išbarstyti vandens stulpelyje. Vietas žvejybai geriausia rinktis tokias pat kaip ir šėryklai. Žvejybos taktika ta pati.

Žvejojant dugniniais įrankiais labai svarbu stebėti bent apytikslį metimų tikslumą. Tam puikiai padeda guminio amortizatoriaus naudojimas – jis visada pristato kabliukus į tą pačią vietą. Jie nedažnai ją sugauna. Prieš naudodami tokius įrankius, turite gerai išstudijuoti dugną ir įsitikinti, kad kabliukai su antgaliu yra tvarkingai toje vietoje, kur ketinama gaudyti karšius. Tam jie vis tiek naudojasi valtimi arba praplaukia žvejybos vietą maudydamiesi ir ant pripučiamo čiužinio. Žvejyba gumyte dažnai būna sėkmingesnė nei karšių žvejyba spiningu, tačiau žūklės atstumas bus trumpesnis.

Žvejodami asilų spiningu, šėryklų dažniausiai nenaudoja dėl to, kad dėl mažo metimo tikslumo žūklės metu maistas išsibarstys dideliame plote. Tačiau jei jie naudoja nuotolio limitą ir tikslų metimą į orientyrą, kaip žvejojant su šėrykle, šėrykla čia taip pat gali puikiai pasirodyti. Tačiau šiuo atveju tai jau panašesnė į švarią šėryklą, ir tokiai žvejybai ją patogiau naudoti. Paprastai jie naudojami upėje. Išilgai kranto jie atidengia kelias dugnines meškeres ir užmeta jas į tokį atstumą, kad išmestų kiek toliau nei pakrantės sąvartynas. Dažniausiai karšiai vaikšto pakraščiu palei upelį, o kai priartėja pulkas, pulko kryptimi atsiras ir vieno, tai kito masalo įkandimai.

Archajiškų užkandžių žvejyba gali būti naudojama kartu su kitais dugniniais įrankiais. Karšis juos įkando. Tačiau tokie įrankiai, kaip paprastas meškerės valas su kroviniu ir kabliuku, yra mažiau veiksmingi nei asilas su verpimo meškere ar dušas su elastine juostele. Jo naudojimą galima pateisinti viena priežastimi: meškeriotojas neturi galimybės atsinešti pilnaverčių meškerių žvejybai ir tenkinasi užkandžiais, kurių dideliais kiekiais dedama į paprastą pečių krepšį. Dažnai tai daroma, kai užkandis yra pagalbinis daiktas arba kai jie yra sugauti iškyloje, mesti reikmenis ir atsisėdę ant kilimėlio valgyti. Arba kai nakvynei nustatomi keli paprasti užkandžiai, tikintis, kad karšis prilips ir paims masalą, o šiuo metu jie nebus pavogti dėl jų slaptumo.

Karšis ant plūdinės meškerės

Plūdė karšiams gaudyti retai naudojama specialiai. Dažnai pagaunama gaudant kitas žuvis, arba gaudant paprastas žuvis, tačiau grynos karšiai jo nelabai naudoja. Geriau nei kiti įrankiai, tinka žvejybai upėje. Žvejybai ežere dažniausiai tenka pasirinkti konkrečias vietas, kur galima žvejoti nuo uolų, skardžių ir kitų vietų, leidžiančių patekti į gerą gylį šalia kranto. Tokių vietų upėje bus dar daug. Karšiams puikiai tiks degtukų meškerykotis, kuris leidžia plūdę mesti ilgą atstumą ir pasiekti karšių vietą. Bet jis veiksmingas tik stovinčiame vandenyje arba ant tvenkinio.

Žvejybai reikėtų žiūrėti į nedidelę upę, kur kanalas yra nuo dvidešimties iki trisdešimties metrų nuo kranto. Paprastai vietą ant jų galite pasiimti ir birželį, ir rugpjūtį, kad priartėtumėte prie karšių. Naudokite tik ilgus strypus, nuo penkių iki šešių metrų. Tačiau tuo pat metu turėtumėte pasiimti brangius, kurie sveria mažiau. Srovėje praktikuojama ir žvejyba museline meškere, ir žvejyba Bolonijos meškere su žiedais ir rite. Su pastarąja galima užmesti reikmenis kiek toliau su rite, tačiau užmetimo atstumas yra neprilygstamas žvejybai degtuku ir dažniausiai būna nedidelis.

Cralusso Bolo ir Surf plūdė labai išplės meškeriotojo galimybes. Šios plūdės, sukurtos Vengrijoje, leidžia visiškai žvejoti su Bolonijos reikmenimis dideliu atstumu nuo kranto. Jie srovėje elgiasi kaip burė, leidžianti nunešti antgalį toli ir neprisirišti prie pakrantės zonos. „Bolo“ suteikia mažiau galios ir yra labiau pritaikytas tempimui su pertrūkiais, o „Surf“ sukurtas taip, kad lėtai „jaustų“ kiekvieną dugno centimetrą. Sumaniai valdydamas meškerę ir ritę, meškeriotojas sugeba filigranu jų pagalba paduoti antgalį į reikiamą vietą. Galima net sakyti, kad karšių žūklė be šių plūdžių yra kone laiko švaistymas.

Žvejybai reikia naudoti ir augalinius, ir gyvūninius masalus. Gerai išnaudokite sumuštinius. Ant apaugusio dugno plūdinė meškerykotis yra efektyvesnis nei asilas, nes jis leis antgalį laikyti tiesiai virš žolės arba taip, kad jis nesigilintų į savo storį, gulėdamas ant jo kilimo apatiniame sluoksnyje. Purkštukas VISADA turi eiti prieš plūdę. Dėl to sumažės tikimybė užsikabinti ant žolės ir bus panašiau į natūralų grobio elgesį vandenyje.

Masalas žvejojant karšius ant plūdės reikalingas. Patartina tai atlikti šiek tiek prieš gaudant, kad sugautumėte karšius ir neišgąsdintumėte krentančių jauko kamuoliukų triukšmu. Plūdžių žvejyboje aktyviai naudojamas dirvožemis. Šiuo atveju masalo tūris turėtų būti daug didesnis nei žvejojant ant šėrimo – kartais norint pradėti pašarą tenka mesti iki kibiro, o pritrūkus kąsnio – užmesti dar pusę.

Degtinė karšių žvejyba

Neįmanoma apeiti tokio nelabai žinomo būdo kaip karšių žvejyba degtuku. Tai praktikuojama tik tose vietose, kur srovė silpna arba jos visai nėra. Dažniausiai tai yra upių įlankos, vietos prie natūralių nerijų, kyšuliai, sparnai, sūkurinės ir atvirkštinės tėkmės vietos, plotai už žolynų, kurie slopina tėkmės jėgą. Ypač gerai gaudyti galima vasaros pradžioje, užmetant į įprastai plūdei nepasiekiamas vietas.

Žvejybai jie naudoja klasikinę 3.9–4.2 metro ilgio match meškerę ir „waggler“ plūdę, standžiai pritvirtintą prie meškerės. Kaip masalas naudojami pakankamai dideli ir greitai grimztantys purkštukai, kad spėtų pasinerti ir nepatektų prie mažų žuvelių. Piemuo taip pat dedamas gana sunkus, bet apie 30-40 cm atstumu nuo kabliuko. Taip pat labai svarbus kruopštus krumpliaračio derinimas. Labai svarbu, kad antgalis nejudėdamas gulėtų apačioje, o virš jo kabėtų piemuo. Naudojami pakankamai ilgi pavadėliai.

Karšių gaudymas ir žaidimas vyksta tokia pat tvarka kaip ir lesyklėlėje. Tačiau jausmas gaudant žuvį ant plonų rungtynių reikmenų yra daug aštresnis. O pati priemonė, pasak autoriaus, yra daug atletiškesnė.

Kiti būdai žvejoti nuo kranto

• Vasaros mormyshka. Žūklės būdas dažniau naudojamas mišrioms žuvims gaudyti. Vasaros mėnesiais juo galima braidyti po vandens augmenijos langus, taip pat derinti džigą su slankiojančia plūde, žaisti kartu ir vilioti karšius. Daug kur mormyshka duoda geresnių rezultatų nei karšių žvejyba įprastais plūdiniais reikmenimis. Liepą ir rugpjūtį metodas naudojamas rečiau, nes karšiai juda toliau nuo kranto, o mormyshka, kaip ne toks ilgalaikis įrankis, nebėra toks efektyvus.
• Languose plūdinė žvejyba. Jis naudojamas panašiai kaip vasarinis džigas, tačiau tuo pačiu metu įtaisas yra ilgesnis ir leidžia mesti šiek tiek toliau. Paprastai jie meta nenaudodami ritės, kad užtikrintų maksimalų metimo tikslumą ir nepagautų. Dėl tos pačios priežasties jie naudoja muselinę meškerę su gana stora meškere. Jis turi mažiau svorio ir yra lengvesnis rankoje nei meškerykotis su žiedais ir rite, o storas valas leis ne tik ištraukti žuvį, bet ir ištraukti kabliuką iš žolės. Gruntinis masalas tiek žvejojant dėlioniu su meškere, tiek meškeriojant languose su plūde naudojamas retai, o meškeriotojas dažniausiai žuvies ieško netoli vietų, kur neseniai išneršė karšis.