Kai kurie atranda prasmę darbe, kai tai daro savaip. Kažkas stengiasi būti geriausias ir nuolat mokosi. Italai turi savo receptą: kad darbas teiktų džiaugsmą, jis turi būti gyvenime nuo vaikystės! Apie savo patirtį pasakojo Italijos vyninės „Fratelli Martini“ ir prekės ženklo „Canti“ savininkas Gianni Martini.
Sunku įsivaizduoti, kaip galima galvoti tik apie darbą. Tačiau Gianni Martini tai normalu: jis nepavargsta kalbėdamas apie vyną, apie vynuogių verslo subtilybes, fermentacijos niuansus, senėjimą. Atrodo, kad atvažiavo į Rusiją pabūti kokiame nors socialiniame renginyje – su džinsais su švarku ir šviesiais baltais marškiniais, nerūpestingais šeriais. Tačiau jis turi tik valandą laiko - tada dar vienas interviu, ir tada jis skris atgal.
Įmonė, kuriai vadovauja Gianni Martini – tegul pavadinimas jūsų neapgauna, nėra ryšio su garsiuoju prekės ženklu – įsikūrusi Pjemonte. Tai didžiausias privatus ūkis visoje Italijoje. Kiekvienais metais jie parduoda dešimtis milijonų butelių vyno visame pasaulyje. Įmonė lieka vienos šeimos rankose.
„Italijai tai įprastas dalykas“, – šypsosi Gianni. Čia tradicijos vertinamos ne mažiau nei mokėjimas skaičiuoti skaičius. Kalbėjomės su juo apie meilę darbui, darbą šeimyninėje aplinkoje, prioritetus ir vertybes.
Psichologijos: Jūsų šeima vyną gamina kelias kartas. Ar galite pasakyti, kad neturėjote pasirinkimo?
Gianni Martini: Aš užaugau regione, kuriame vyndarystė yra visa kultūra. Ar žinote, kas tai yra? Negalite nesutikti su tuo, vynas jūsų gyvenime nuolat yra. Mano vaikystės prisiminimai – malonus rūsio šaltis, aitrus rūgimo kvapas, vynuogių skonis.
Visą vasarą, visas šiltas ir saulėtas dienas, praleidau vynuogynuose su tėvu. Mane taip sužavėjo jo darbai! Tai buvo kažkokia magija, žiūrėjau į jį tarsi užburtą. Ir ne aš vienas galiu tai pasakyti apie save. Aplink mus yra daug įmonių, gaminančių vyną.
Tačiau ne visi jie sulaukė tokios sėkmės...
Taip, bet mūsų verslas augo palaipsniui. Jam tik 70 metų, o aš priklausau antrajai savininkų kartai. Mano tėvas, kaip ir aš, daug laiko praleisdavo rūsiuose ir vynuogynuose. Bet tada prasidėjo karas, jis išėjo kariauti. Jam buvo tik 17 metų. Manau, kad karas jį užgrūdino, padarė tvirtą ir ryžtingą. O gal jis buvo.
Kai aš gimiau, gamyba buvo orientuota į vietinius. Tėvas pardavinėjo vyną net ne buteliuose, o dideliuose kubiluose. Kai pradėjome plėsti rinką ir įžengti į kitas šalis, aš tik mokiausi energetikos mokykloje.
Kas tai per mokykla?
Jie mokosi vyndarystės. Kai įstojau, man buvo 14 metų. Italijoje po septynerių pradinės ir vidurinės mokyklos metų yra specializacija. Jau tada žinojau, kad domiuosi. Tada, baigęs vidurinę mokyklą, pradėjo dirbti su tėvu. Įmonė užsiėmė ir vynu, ir putojančiu. Vynai buvo parduodami Vokietijoje, Italijoje ir Anglijoje. Praktikoje turėjau daug išmokti.
Ar darbas su tėvu buvo iššūkis?
Man prireikė dvejų metų, kad laimėčiau jo pasitikėjimą. Jis turėjo sunkų charakterį, be to, turėjo patirties. Bet aš mokiausi šio meno šešerius metus ir kai ką geriau supratau. Trejus metus galėjau tėvui aiškinti, ką reikia daryti, kad mūsų vynas būtų dar geresnis.
Pavyzdžiui, tradiciškai vyno fermentacija vyksta su mielių pagalba, kurios gaminamos pačios. O mieles specialiai atrinkau ir jų įdėjau, kad vynas būtų geresnis. Visada susitikdavome ir viską aptardavome.
Tėvas manimi pasitikėjo, o po dešimties metų visa ekonominė reikalo pusė jau buvo ant manęs. 1990 m. įtikinau savo tėvą padidinti savo investicijas į įmonę. Po ketverių metų jis mirė. Kartu dirbame daugiau nei 20 metų.
Atsivėrus tarptautinei rinkai, įmonė nebegalėjo likti jaukiu šeimos verslu? Ar kažkas dingo?
Italijoje bet kuri įmonė – maža ar didelė – vis tiek išlieka šeimos verslu. Mūsų kultūra – Viduržemio jūra, čia labai svarbūs asmeniniai ryšiai. Anglosaksų tradicijoje sukuriama nedidelė įmonė, vėliau – holdingas, o savininkai yra keli. Visa tai gana neasmeniška.
Stengiamės viską laikyti vienose rankose, viską spręsti savarankiškai. Tokie dideli gamintojai kaip Ferrero ir Barilla vis dar yra absoliučiai šeimos įmonės. Viskas perduodama iš tėvo sūnui tiesiogine prasme. Jie net neturi akcijų.
Kai įstojau į įmonę būdamas 20 metų, daug struktūrizavau. Aštuntajame dešimtmetyje pradėjome plėstis, įdarbinau daug žmonių — buhalterių, pardavėjų. Dabar tai įmonė su „plačiais pečiais“ – aiškiai struktūrizuota, su gerai veikiančia sistema. 1970 m. nusprendžiau sukurti naują prekės ženklą – Canti. Itališkai tai reiškia „daina“. Šis prekės ženklas įkūnija šiuolaikinę Italiją, kuri gyvena mados ir dizaino srityse.
Šie vynai yra džiaugsmingi, energingi, grynai sodrių aromatų ir skonių. Nuo pat pradžių norėjau atsiriboti nuo senųjų itališkų ramsčių, nuo visiems gerai žinomų regionų. Pjemontas turi didžiulį naujoviškų, jaunatviškų vynų potencialą. Noriu suteikti vartotojui kokybę, kuri būtų aukštesnė už prieinamą už tą pačią kainą.
Canti pasaulis – tai rafinuoto stiliaus, senovinių tradicijų ir tipiško itališko gyvenimo džiaugsmo derinys. Kiekviename butelyje yra gyvenimo Italijoje vertybės: aistra geram maistui ir geram vynui, priklausymo jausmas ir aistra viskam, kas gražu.
Kas svarbiau – pelnas, raidos logika ar tradicija?
Priklauso nuo atvejo. Situacija keičiasi ir Italijoje. Keičiasi pats mentalitetas. Bet nors viskas veikia, aš vertinu mūsų tapatybę. Pavyzdžiui, visi turi platintojų, o savo produkciją platiname patys. Yra mūsų filialų kitose šalyse, dirba mūsų darbuotojai.
Skyrių vedėjus visada renkamės kartu su dukra. Ji ką tik baigė mados mokyklą Milane ir įgijo prekės ženklo reklamavimo specialybę. Ir aš paprašiau jos dirbti su manimi. Eleonora dabar yra atsakinga už pasaulinę prekės ženklo įvaizdžio strategiją.
Ji pati sugalvojo ir filmavo vaizdo įrašus, pati rinko modelius. Visuose Italijos oro uostuose jos sukurta reklama. Aš ją atnaujinu. Ji turi išmanyti visas pramonės šakas: ekonomiką, įdarbinimą, darbą su tiekėjais. Su dukra palaikome labai atvirus santykius, kalbamės apie viską. Ne tik darbe, bet ir lauke.
Kaip apibūdintumėte tai, kas svarbiausia italų mentalitete?
Manau, kad tai vis dar yra mūsų priklausomybė nuo šeimos. Ji visada pirmoje vietoje. Šeimos santykiai yra įmonių pagrindas, todėl mes visada su meile elgiamės su savo verslu – visa tai perduodama kartu su meile ir rūpesčiu. Bet jei mano dukra nuspręs išvykti, daryk ką nors kita – kodėl gi ne. Svarbiausia, kad ji laiminga.