Kokius vystymosi etapus išgyvena pora? Kada konfliktai neišvengiami bendrame gyvenime? Kas keičia vaiko išvaizdą? Kaip šeimos organizuojamos individualizmo eroje? Psichoanalitiko Erico Smadžo nuomonė.
Prancūzų psichoanalitikas Ericas Smadja atvyksta į Maskvą pristatyti rusišką savo knygos apie šiuolaikines poras leidimą ir vesti dviejų dienų seminarą pagal psichoanalitinės psichoterapijos magistrantūros programą Nacionalinio tyrimų universiteto Aukštojoje ekonomikos mokykloje.
Paklausėme jo, ką jis mano apie meilės sąjungą šiandien.
Psichologijos: Ar šiuolaikinė individualizmo kultūra daro įtaką idėjai, kokią porą norėtume sukurti?
Erikas Smadja: Mūsų visuomenei būdingas vis didėjantis individualizmas. Šiuolaikinės poros yra nestabilios, trapios, įvairios ir reikalaujančios santykių. Tai mano šiuolaikinės poros samprata. Šios keturios savybės išreiškia individualizmo įtaką poros kūrimuisi. Šiandien vienas pagrindinių konfliktų bet kurioje poroje yra narciziškų interesų ir partnerio bei visos poros interesų priešprieša.
Ir čia susiduriame su paradoksu: šiuolaikinėje visuomenėje viešpatauja individualizmas, o gyvenimas poroje verčia atsisakyti kai kurių individualių poreikių, kad galėtume dalytis šeimyniniu gyvenimu ir padaryti jį prioritetu. Mūsų visuomenė yra paradoksali, ji mums primeta paradoksalias nuostatas. Viena vertus, jis skatina augantį individualizmą, bet, kita vertus, primeta visiems savo nariams universalias, vienalytes elgesio formas: visi turime vartoti tą patį, elgtis vienodai, mąstyti panašiai...
Atrodytų, turime minties laisvę, bet jei mąstome kitaip nei kiti, jie į mus žiūri kreivai, o kartais suvokia kaip atstumtuosius. Nuėję į bet kurį didesnį prekybos centrą, ten pamatysite tuos pačius prekių ženklus. Nesvarbu, ar esate rusas, argentinietis, amerikietis ar prancūzas, perkate tą patį.
Kas sunkiausia gyvenime kartu?
Nėra sunkiausio, yra keletas sunkumų, kurių visada bus. Gyventi „su savimi“ jau pakankamai sunku, su kitu žmogumi – dar sunkiau, net jei jus sieja didžiulė meilė. Kai turime reikalų su kitu žmogumi, mums sunku, nes jis kitoks. Mes susiduriame su kitoniškumu, o ne su savo narcizišku kolega.
Kiekviena pora susiduria su konfliktu. Pirmasis konfliktas – tarp tapatybės ir kitoniškumo, tarp „aš“ ir „kito“. Net jei psichiškai suvokiame savo skirtumus, psichikos lygmenyje mums sunku susitaikyti su tuo, kad kitas yra kitoks nei mes. Čia pasireiškia visa mūsų narcisizmo jėga, visagalis ir diktatoriškas. Antrasis konfliktas pasireiškia ieškant balanso tarp narciziškų interesų ir objekto interesų, tarp savo ir kito interesų.
Pora išgyvena krizes. Tai neišvengiama, nes pora yra gyvas organizmas, kuris vystosi
Trečias konfliktas: vyrų ir moterų santykis kiekviename iš partnerių, pradedant seksu ir baigiant lyčių vaidmenimis šeimoje ir visuomenėje. Pagaliau, ketvirtasis konfliktas - meilės ir neapykantos, Eroso ir Thanatos, santykis, kurie visada yra mūsų santykiuose.
Kitas painiavos šaltinis - perdavimas. Kiekvienas iš partnerių kitam yra perdavimo figūra brolių, seserų, motinos, tėvo atžvilgiu. Todėl santykiuose su partneriu peržaidžiame įvairius scenarijus iš savo fantazijų ar iš vaikystės. Kartais tėvo figūrą mums pakeis partneris, kartais brolis. Šios perkėlimo figūros, kurias įkūnija partneris, tampa santykių komplikacijomis.
Galiausiai, kaip ir kiekvienas žmogus, pora savo gyvenimo cikle išgyvena krizes. Tai neišvengiama, nes pora yra gyvas organizmas, kuris vystosi, keičiasi, išgyvena savo vaikystę ir savo brandą.
Kada poroje ištinka krizės?
Pirmas traumuojantis momentas – susitikimas. Net jei ieškome šio susitikimo ir norime sukurti porą, tai vis tiek yra trauma. Jau vienam žmogui tai yra kritinis laikotarpis, o vėliau toks tampa ir porai, nes tai yra poros gimimo momentas. Tada pradedame gyventi kartu, patrigubinti bendrą gyvenimą, priprasti vienas prie kito. Šis laikotarpis gali baigtis vestuvėmis ar kitu santykių įforminimo būdu.
Trečias kritinis periodas – noras ar nenoras turėti vaiką, o vėliau – vaiko gimimas, perėjimas iš dvejų į trejus. Tai tikrai didžiulė trauma kiekvienam iš tėvų ir porai. Net jei norėjote vaiko, jis vis tiek yra svetimas, besiveržiantis į jūsų gyvenimą, į apsauginį jūsų poros kokoną. Kai kurioms poroms taip gera kartu, kad jos bijo vaiko pasirodymo ir jo nenori. Apskritai ši istorija apie invaziją yra labai įdomi, nes vaikas visada yra pašalinis žmogus. Tiek, kiek tradicinėse visuomenėse jis visai nelaikomas žmogumi, jis turi būti „sužmoginamas“ per ritualus, kad taptų bendruomenės dalimi ir būtų priimtas.
Vaiko gimimas yra psichologinės traumos šaltinis kiekvienam iš partnerių ir poros psichinei būklei.
Visa tai sakau, kad vaiko gimimas yra psichologinės traumos šaltinis kiekvienam iš partnerių ir poros psichinei būklei. Sekanti dvi krizės – pirmiausia vaiko paauglystė, o vėliau vaikų išvykimas iš tėvų namų, tuščio lizdo sindromas ir partnerių senėjimas, išėjimas į pensiją, kai jie atsiduria vieni su kitais, be vaikų ir be darbo, tampa seneliai…
Šeimos gyvenimas išgyvena kritines fazes, kurios mus keičia ir kuriose mes augame, tampame išmintingesni. Kiekvienas iš partnerių turi išmokti ištverti sunkumus, baimes, nepasitenkinimą, konfliktus. Būtina panaudoti kiekvieno kūrybiškumą poros labui. Konflikto metu būtina, kad kiekvienas iš partnerių mokėtų pasinaudoti savo „geruoju mazochizmu“.
Kas yra geras mazochizmas? Tai panaudoti savo gebėjimą ištverti nusivylimą, ištverti sunkumus, atidėti malonumą, laukti. Ūmaus konflikto momentais, norėdami neišsiskirti ir išgyventi šį išbandymą, mums reikia gebėjimo ištverti, ir tai yra geras mazochizmas.
Kaip jaučiasi pora, kuri nenori ar negali turėti vaiko? Ar dabar lengviau priimti nei anksčiau?
Priešingai nei tradicinėje visuomenėje, šiuolaikinės poros laikosi įvairių santuokinio, seksualinio gyvenimo formų. Šiuolaikinė šeima pripažįsta teisę neturėti vaiko. Draugija priima šeimas be vaikų, taip pat vienišas moteris su vaiku ir vyrus su vaikais. Tai, ko gero, vienas didžiausių pokyčių visuomenėje: jei neturime vaikų, tai nereiškia, kad į mus pirštu badys, kad mes blogesni už kitus, kad esame antrarūšė pora. Nepaisant to, kolektyvinėje pasąmonėje ir individų pasąmonėje bevaikė pora suvokiama kaip kažkas keisto.
Bet vėlgi, viskas priklauso nuo to, apie kurią visuomenę mes kalbame. Viskas priklauso nuo vyro ir moters, kaip šios visuomenės atstovų, įvaizdžio. Pavyzdžiui, Šiaurės Afrikos visuomenėje, jei moteris neturi vaiko, ji negali būti laikoma moterimi, jei vyras neturi vaikų, jis nėra vyras. Bet net ir vakarietiškoje visuomenėje, jei neturi vaikų, aplinkiniai pradeda apie tai kalbėti: gaila, kad jie neturi vaiko, o kodėl taip yra, per daug savanaudiška, tikriausiai jie turi kažkokį fiziologinės problemos.
Kodėl poros vis dar išsiskiria?
Pagrindinės išsiskyrimo priežastys – seksualinis nepasitenkinimas ir nesusikalbėjimas poroje. Jei nukenčia seksualinis gyvenimas, kurį šiandien laikome labai vertingu, tai gali išprovokuoti partnerių išsiskyrimą. Arba jei poroje neturime pakankamai sekso, seksualinio pasitenkinimo pradedame ieškoti iš šono. Kai pora neberanda išeities, jie nusprendžia išvykti.
Per didelis susitapatinimas su kitu kelia pavojų mano narcisizmui ir mano tapatybei.
Kitas veiksnys – kai vienas iš sutuoktinių nebeištveria bendro gyvenimo, skuba į laisvę. Jei vienas iš partnerių daug dėmesio ir energijos skiria šeimai, o kitas yra orientuotas į asmeninį tobulėjimą, tada gyvenimas kartu praranda prasmę. Kai kurie trapūs asmenys, turintys narcisistinių polinkių, daro išvadą, kad „nebegaliu gyventi poroje ne todėl, kad nebemyliu, o todėl, kad tai griauna mano asmenybę“. Kitaip tariant, per didelis susitapatinimas su kitu kelia pavojų mano narcisizmui ir savęs identifikavimui.
Kiek šiandien priimtini išoriniai ryšiai?
Šiuolaikinėje poroje kiekvienas partneris turėtų turėti pakankamai laisvės. Individualūs, narcisistiniai interesai įgijo didelę reikšmę. Yra mažiau apribojimų. Tačiau psichologiniu lygmeniu poroje sudaromas tam tikras susitarimas, narcisistinė sutartis. „Aš pasirinkau tave, mes pasirinkome vienas kitą, vedami išskirtinumo troškimo ir mūsų santykių amžinumo“. Kitaip tariant, pažadu, kad tu esi mano vienintelis, nepakartojamas partneris ir aš visada būsiu su tavimi. Šiai idėjai pritaria ir krikščioniškoji santuokos samprata. Ši idėja gali būti mūsų galvoje, bet ne visada viskas taip nutinka.
Kuriame poras, manydami, kad kitas žmogus mus suvilios, kad su kitais turėsime meilės istorijų.
Freudas teigė, kad kiekvieno iš partnerių libido yra kintantis, jis klaidžioja nuo vieno objekto prie kito. Todėl pradinį susitarimą sunku įvykdyti visą gyvenimą kartu, jis prieštarauja libido kintamumui. Taigi šiandien, augant individualizmui ir laisvei, kuriame poras, manydami, kad kitas žmogus mus suvilios, kad su kitais turėsime meilės istorijų. Viskas priklauso nuo to, kaip pasikeis kiekvienas iš partnerių poroje, koks bus jo protinis išsivystymas, ir mes to negalime iš anksto žinoti.
Be to, tai priklauso nuo pačios poros evoliucijos. Kokią santuokos kultūrą ji išugdė? Ar mes pasirinktoje šeimos kultūroje su tam tikru partneriu galime turėti kitų pašalinių ryšių? Galbūt iš šono gali būti istorijų, kurios neįskaudina partnerio ir nekelia pavojaus poros egzistavimui.