Didžiosios gavėnios užduotys
Daugelis dvasininkų Didžiąją gavėnią apibrėžia kaip padidinto dėmesio sielai laiką, todėl čia, be abejo, svarbiausia ne dieta, o kruopštus darbas su savo pasaulėžiūros, elgesio ir požiūrio į kitus netobulumus. Štai kodėl dauguma tikinčiųjų visų pirma vadovaujasi keliomis tradicinėmis Didžiosios gavėnios taisyklėmis, tokiomis kaip:
reguliarus bažnyčios lankymas
Pagalba artimiesiems, artimiesiems, draugams įvairiose situacijose
sutelkti dėmesį į savo vidinį gyvenimą
Atsisakymas užsiimti pramogine veikla, kuri gali atitraukti dėmesį nuo dvasinio darbo
savotiška informacinė „dieta“, ribojanti pramoginį skaitymą ir vaidybinių filmų žiūrėjimą
Dietos laikymasis, kai vyrauja virti ir žali patiekalai be mėsos
Žinoma, tikintiesiems svarbu suprasti, kodėl jie pasninkauja. Pavyzdžiui, daugelis merginų (dažnai ir vyrai) naudoja šį laiką kaip motyvaciją numesti svorio. Bet, pasak dvasininkų, tai tuščias tikslas: pasiekęs kokį nors teigiamą rezultatą, žmogus ima tuo girtis. O Didžiosios gavėnios užduotis yra kaip tik priešinga! Svarbu apriboti savo ego, išmokti gyventi taikoje su kitais, neatskleidžiant savęs ir savo sėkmės. Kartu gavėnios stalas – tai galimybė nukreipti dėmesį nuo kūniškų malonumų ir malonumų prie kruopštaus dvasinio darbo.
Gavėnios dietos pagrindai
Dažnai būtent dvasinė praktika pasninkaujančius žmones atveda į vegetarizmą, nes dėmesingumas kitiems neišvengiamai reiškia gailestingą požiūrį į visas gyvas būtybes. Tai palengvina daugybė gavėnios metu įprastų apribojimų – mėsos, žuvies, pieno, kiaušinių, saldumynų ir konditerijos gaminių, sočių kepinių atsisakymas, saikingas augalinio aliejaus, padažų ir kitų maisto priedų naudojimas. Tik kai kuriomis pasninko dienomis leidžiama valgyti nevalgius patiekalus nedideliais kiekiais.
· javai
· vaisių
daržovės ir šakniavaisiai
· uogos
Pilno grūdo nerauginta duona
ir daug daugiau.
Dėl sąmoningo požiūrio į gyvenimą ir dietos laikymosi perėjimas prie žaliavalgystės gavėnios metu vyksta sklandžiai ir lengvai.
Paštas ir darbas
Dvasininkai taip pat pastebi, kad Didžiosios gavėnios laikotarpiu svarbu atidžiai įvertinti savo darbinę veiklą. Žinoma, negali būti jokių apribojimų žmonėms, dirbantiems krikščioniui leistiną darbą. Bet ką daryti tiems, kurių veikla susijusi, pavyzdžiui, su pardavimu? Šioje srityje dažnai tenka pereiti į gudrumą, o kartais ir į apgaulę.
Tokiu atveju, pažymi bažnyčios tarnautojai, svarbu išsiaiškinti, ar toks darbas neprieštarauja jūsų sielai, taip pat pasiruošti tam, kad per Didžiąją gavėnią teks, pavyzdžiui, labiau atsisakyti savo pelno. nei vieną kartą vardan kliento gerovės. Ir, žinoma, šiuo laikotarpiu ypač svarbu išlikti sąžiningu ir simpatišku darbuotoju, nuoširdžiai pagarbiai ir dėmesingai elgtis su visais aplinkiniais.
– Dabar madinga sakyti: „Kiekvienam galvoje savi tarakonai“. Vienaip ar kitaip, bet reikia ką nors daryti, o jei staiga pamatysime, kad duše netvarka, reikia tvarkytis, pradedant nuo paprasčiausių dalykų“, – sako. arkivyskupas, vegetaras, turintis 15 metų patirtį . – O kas gali būti paprasčiau už maistą, kurį valgome kasdien? Klausiate, ką su juo turi maistas, jei kalbame apie sielą? Tačiau siela ir kūnas yra viena. Kūnas yra sielos šventykla, ir jei šventykloje nėra tvarkos, tada ten nebus ir maldos.
Pasninkas yra labai sena ir labai veiksminga praktika. Pirmine prasme tai yra buvimo, budrumo būsena, kurioje aiškiai matote, kas vyksta jumyse ir aplink jus. Čia labai svarbu pabrėžti žodį „aiškiai“, sąmoningai. Juk svarbu atskirti mus supančias energijas! Taigi, kai kurioms energijoms turėtume išlikti skaidrios, kad jos mūsų nesunaikintų. Pagal apaštalo Pauliaus žodžius: „Man viskas leistina, bet ne viskas gerai“ (1 Kor 10, 23), ne viską reikia valgyti iš to, kas mums aukojama. Tai labai svarbu: jausti, kas tau tinka ir kas su tavimi neturi nieko bendra. Būtina vieną dieną suprasti, kad viskas priklauso nuo mūsų sprendimo. Ir maiste taip pat. Virškinimo procese kraujas, maitinantis liaukas, gaminančias fermentus, „skuba“ į skrandį. Tai būtina ir natūralu. Štai kodėl suvalgę mėsą pirmiausia jaučiate sotumo jausmą ir energijos antplūdį, o paskui ilgas valandas nuobodžios būsenos. Kur turi būti aiški sąmonė?
Būti ar nebūti, būti ar nebūti? Likti senoje matricoje ar pradėti visiškai naują gyvenimą? Štai kodėl Bažnyčia mums liepia pasninkauti – reikia stengtis rasti atsakymus į šiuos klausimus. Ir todėl bent kuriam laikui reikia atsitraukti nuo rupaus maisto, kad pajustume, jog apskritai esame švelnios būtybės ir turime subtilią organizaciją. Pasninkas – kūno ir sielos tyrumo metas.