Tačiau net patyrę grybautojai nėra apsaugoti nuo apsinuodijimo. Ir tai ne profesionalumo nuojauta, kuri netikėtai nuvylė savininką. Dažniausiai profesionalių „grybų žinovų“ apsinuodijimo priežastys yra užterštos dirvos, kuriose augo surinkti grybai.
Po mišką besiblaškantis grybautojas gali net neįtarti, kad po miško žemės dirva kas nors sumanė įrengti spontanišką žemės ūkio trąšų kapavietę ar užkasė radioaktyviąsias šiukšles. Tokius „išminčius“ skatina noras sutaupyti brangiai sunaikinant sveikatai pavojingas medžiagas. O kadangi niekas neužsiima miško žemių tyrimais dėl radionuklidų, sunkiųjų metalų ir pesticidų buvimo (ir tai nerealu), visiškai nekenksmingi grybai, drugeliai ir baravykai kaupia savyje kenksmingas medžiagas ir tampa nuodingais.
Apskritai grybai linkę „išgelbėti“ viską, net ir lavoninius nuodus, jei šalia yra negyvas gyvūnas. Štai kodėl daugumoje Europos šalių už miško grybų rinkimą gresia administracinė bauda. Ir daug. Taigi europiečiai, norintys grybauti, tam naudoja kultūrines rūšis. Tai gali būti austrių grybai, pievagrybiai, rečiau – šitake ar voveraitės. Jie auginami uždarose teritorijose, kur nuolat imami dirvožemio mėginiai, atliekama kruopšti sanitarinė ir epideminė produktų kontrolė.