Nuo vaikystės pavydėjau aktoriams, bet ne šlovės, o to, kad jiems buvo suteiktas gebėjimas pasinerti į kito asmenybę ir gyventi kito gyvenimą, staiga pakeičiant vertybes, jausmus ir net išvaizdą... Visada žinojau , įsitikinau, kad tai greičiausias asmeninio augimo ir tobulėjimo kelias.
Ką sugalvoti? Pamatėte vertą asmenybę – pasisavinkite ją. Žaiskite jį ne tik išoriškai, bet ir viduje, „įspausdami“ jo charakterį iš karto, visą. Atkurti šio žmogaus esmę, jo aš, požiūrį, požiūrį į pasaulį ir save, jo gyvenimo būdą. Mąstykite jo mintimis, judėkite jo judesiais, jauskite jo jausmais. Susirask entuziastingą (ar nekategorišką, nesavanaudišką su priešinga lytimi susijusį, arba išmintingą žmogų – tu geriau žinai, ko tau reikia) žmogų – ir pripras prie jo. Tai viskas.
Tai viskas — tapk geru aktoriumi, tikru aktoriumi, tiek išorinio, tiek vidinio įvaizdžio aktoriumi, ir labai greitai tapsi puikiu žmogumi.
Žinoma, jei tai yra jūsų planuose.
Aš ir toliau tikiu tokio asmeninio augimo kelio pažadu ir man jokiu būdu netrukdo iš pažiūros akivaizdus faktas, kad patys aktoriai (kai ne scenoje, o įprastame gyvenime) nėra patys patogiausi žmonės ir beje, ne pati sėkmingiausia. Tas, kuris tapo aktoriumi, dar visai netapo puikiu žmogumi.
Aktorius gera mylėti tol, kol su jais nesusiduri gyvenime. Tačiau gyvenime jie… na, labai skirtingi ir dažnai primena burtininkus be karaliaus galvose. Bet tada — reikia imti reinkarnacijos meną, kuriam priklauso tikri aktoriai, jį įvaldyti ir panaudoti geranoriškai, o ne jiems patikti.