Kaip įveikti skausmą ir kas atsiskleidžia nevilties apimtam žmogui? Religijos veikėjai ir tyrinėtojai mano, kad būtent tikėjimas padeda vėl susijungti su išoriniu pasauliu, rasti meilės gyvenimui šaltinį ir pajusti tikrą džiaugsmą.
„Man, kaip tikinčiajam, džiaugsmas rezonuoja su tuo, kas yra aukščiau už mane, ko negalima įvardinti ar išreikšti“, – sako stačiatikių kunigas ir psichologas Piotras Kolomeicevas. — Įsivaizduokite pasaulį, tuščią, šaltą, kuriame nematome Kūrėjo. Galime tik pažvelgti į kūrybą ir bandyti atspėti, kas tai yra. Ir staiga pajuntu Jį taip, kaip galiu jaustis mylimu žmogumi.
Suprantu, kad šis didžiulis pasaulis, bedugnė visata turi visų reikšmių Šaltinį, ir galiu su Juo bendrauti.
Psichologijoje yra sąvoka „santykis“: tai reiškia emocinį ryšį, kuris atsiranda pasitikėjimo kontaktu su žmogumi ar žmonių grupe. Ši santykio būsena, derėjimas su visata, mūsų bendravimas – neverbalinis, neracionalus – sukelia man nepaprastai stiprų džiaugsmo jausmą.
Izraelio religijotyrininkė Ruth Kara-Ivanov, kabalos specialistė, pasakoja apie panašią patirtį. „Pats pasaulio, kitų žmonių, šventų tekstų, Dievo ir savęs tyrinėjimo procesas man yra džiaugsmo ir įkvėpimo šaltinis“, – prisipažįsta ji. — Aukščiausią pasaulį gaubia paslaptis, kaip sakoma Zoharo knygoje.
Jis nesuprantamas, ir niekas negali Jo iš tikrųjų suprasti. Tačiau kai sutinkame leistis į šios paslapties tyrinėjimo kelią, iš anksto žinodami, kad to niekada nesužinosime, mūsų siela persikeičia ir daug kas mums tarsi pirmą kartą atsiskleidžia iš naujo, sukeldama džiaugsmą ir jaudulį.
Taigi, kai jaučiamės didelės ir nesuvokiamos visumos dalimi ir užmezgame su ja pasitikėjimą, pažindami pasaulį ir save, mumyse nubunda meilė gyvenimui.
Ir taip pat - tikėjimas, kad mūsų sėkmės ir pasiekimai neapsiriboja žemišku aspektu.
„Pranašas Mahometas pasakė: „Žmonės, jūs turite turėti tikslą, siekį“. Šiuos žodžius jis pakartojo tris kartus“, – pabrėžia islamo teologas, Maskvos memorialinės mečetės imamas-chatibas Shamilas Alyautdinovas. — Tikėjimo dėka mano gyvenimas kupinas konkrečių tikslų ir sudėtingų projektų. Dirbdamas su jais aš patiriu džiaugsmą ir tikiuosi laimės amžinybėje, nes mano pasauliniai reikalai mano pastangų dėka pereina į amžinąjį gyvenimą.
Besąlyginė galia
Pasitikėti Dievu, bet ne norint atsipalaiduoti ir būti neveikliam, o priešingai, norint sustiprinti savo jėgas ir įvykdyti viską, ko reikia – toks požiūris į gyvenimą būdingas tikintiesiems.
„Dievas turi savo planą šioje žemėje“, – įsitikinęs Piotras Kolomeicevas. „Ir kai staiga paaiškėja, kad tapydamas gėles ar grieždamas smuiku tampu bendradarbiu šiame bendrame Dievo plane, mano jėgos padaugėja dešimteriopai. Ir dovanos atsiskleidžia visapusiškai.
Bet ar tikėjimas padeda įveikti skausmą? Tai labai svarbus klausimas, nes visi kiti klausimai apie gyvenimo prasmę yra su juo susiję. Būtent jis visas pasirodė protestantų pastorei Littai Basset, kai nusižudė jos vyriausias sūnus, 24 metų Samuelis.
„Sutikau Kristų, kai man buvo trisdešimt metų, – sako ji, – bet tik po Samuelio mirties pajutau, kad šis ryšys amžinas. Aš kartojau Jėzaus vardą kaip mantrą ir man tai buvo džiaugsmo šaltinis, kuris niekada nemiršta.
Dieviškasis buvimas ir aplinkinių meilė padėjo jai išgyventi tragediją.
„Skausmas suteikia priklausymo Dievo kančiai jausmą“, – aiškina Piotras Kolomeicevas. — Patirdamas pažeminimą, skausmą, atstūmimą, žmogus jaučiasi nepriimtas šio pasaulio blogio, o šis jausmas paradoksaliai išgyvenamas kaip palaima. Žinau atvejų, kai nevilties būsenoje žmogui atsiskleidžia kažkas, kas suteikia drąsos ir pasirengimo ištverti dar didesnes kančias.
Vargu ar įmanoma įsivaizduoti šį „kažką“ ar apibūdinti tai žodžiais, tačiau tikintieji neabejotinai turi prieigą prie galingų vidinių resursų. „Kiekvieną skaudų įvykį stengiuosi priimti kaip pamoką, kurią turiu išmokti, kad ir koks žiaurus jis būtų“, – sako Ruth Kara-Ivanov. Žinoma, lengviau apie tai kalbėti nei taip gyventi. Tačiau tikėjimas susitikimu „akis į akį“ su dieviškumu padeda man rasti šviesą pačiomis tamsiausiomis aplinkybėmis.
Meilė kitiems
Žodis „religija“ reiškia „susijungimas iš naujo“. Ir tai ne tik apie dieviškas galias, bet ir apie ryšį su kitais žmonėmis. „Daryk dėl kitų taip, kaip darai sau, ir tada bus geriau visiems – toks principas galioja visose religijose“, – primena dzen meistras Borisas Orionas. — Kuo mažiau etiškai nepriimtinų veiksmų atliekame kitų žmonių atžvilgiu, tuo mažiau banguoja mūsų stiprios emocijos, aistros, destruktyvūs jausmai.
O kai mūsų emocijų vanduo po truputį nusėda, jis tampa ramus ir skaidrus. Lygiai taip pat sukuriami ir išgryninami visokie džiaugsmai. Meilė gyvenimui yra neatsiejama nuo meilės gyvenimo.
Pamiršimas labiau mylėti kitus yra daugelio mokymų žinia.
Pavyzdžiui, krikščionybė sako, kad žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, todėl kiekvienas turi būti gerbiamas ir mylimas kaip Dievo atvaizdas. „Stačiatikybėje dvasinį džiaugsmą teikia susitikimas su kitu žmogumi“, – pasakoja Piotras Kolomeicevas. – Visi mūsų akatistai prasideda žodžiu „džiūgauti“, ir tai yra pasisveikinimo forma.
Malonumas gali būti savarankiškas, paslėptas už tvirtų durų arba po antklode, slaptas nuo visų. Bet malonumas yra džiaugsmo lavonas. O gyvas, tikras džiaugsmas atsiranda būtent bendraujant, darnoje su kuo nors. Gebėjimas imti ir duoti. Pasirengus priimti kitą žmogų jo kitoniškumu ir grožiu.
Padėkos diena kiekvieną dieną
Šiuolaikinė kultūra nukreipta į turėjimą: gėrybių įsigijimas laikomas būtina džiaugsmo prielaida, o trokštamo nebuvimas – liūdesio priežastimi. Tačiau galimas ir kitas požiūris, ir apie tai kalba Shamilas Alyautdinovas. „Man nepaprastai svarbu nepraleisti sielos džiaugsmo jausmo, net jei nuobodulys ir neviltis ūžia prie durų su neįtikėtina jėga“, – prisipažįsta jis. — Stengdamasis palaikyti džiugią nuotaiką, tokiu būdu išreiškiu dėkingumą Dievui.
Būti Jam dėkingam – reiškia kiekvieną dieną pastebėti savyje, kituose ir visame, kas aplink, gera, gražu. Tai reiškia padėkoti žmonėms dėl bet kokios priežasties, teisingai panaudoti nesuskaičiuojamas jų galimybes ir dosniai dalytis savo darbo vaisiais su kitais.
Dėkingumas pripažįstamas kaip vertybė visose religijose – ar tai krikščionybė su Eucharistijos sakramentu, „padėkos diena“, judaizmas ar budizmas
Taip pat menas keisti tai, ką galime pakeisti, ir ramiai susidurti su neišvengiamu. Priimkite savo praradimus kaip gyvenimo dalį ir, kaip vaikas, nenustokite stebėtis kiekviena jo akimirka.
„Ir jei gyvename čia ir dabar, kaip mus moko Tao kelias, – sako Borisas Orionas, – galime suprasti, kad džiaugsmas ir meilė jau yra mumyse ir mums nereikia dėti pastangų, kad juos pasiektume.