6 kvailo žmogaus požymiai

Esu humanistinis žmogus, todėl esu tikras, kad kvailumas yra laikina psichikos būsena, kažkas panašaus į infantilų nebrandumą. Tačiau vargu ar suklysiu, jei manyčiau, kad dėl mano paties kvailumo daugeliui žmonių nėra taip smagu, kaip norėtųsi. Ir net jų artimieji – ir juo labiau.

Bet pažiūrėkime, kuo iš tikrųjų pasireiškia kvailumas ir kaip gali sutrukdyti džiaugtis gyvenimu ne tik tiems, kurie turi reikalų su tokiu žmogumi, bet ir jam pačiam.

1. Kvailys kalba tik apie save.

Bet koks bendravimas reiškia dialogą, o subrendęs žmogus dažniausiai supranta, kad tai yra apsikeitimo informacija būdas. Keisti, o ne sodinti. Žinoma, būna, kad žmogui reikia išsikalbėti, kai kas nors atsitiko – taip nutinka visiems. Bet jei kalbame apie patologinį solo, kai pašnekovas neturi galimybės įterpti bent žodžio, juolab ką nors pasakyti, turime reikalą su kvailiu.

Ir nekalbėk su manimi apie narcizišką asmenybę. Šiuo atveju svarbu tik tai, kad žmogus nesuvokė, jog klausymas yra svarbus resursas gyvenimiškos patirties įgijimo procese. Be to, ši savybė labai vertinga draugiškame bendraujant. Ir jei aš vienas klausau, tai kodėl gi ne kas nors įdomesnis? Dabar yra daug protingų dėstytojų.

2. Žmonių daug, jis garsus

Iš karto rezervuosiu, būna ypatingos, skambios charizmos atvejų – bet tokiais atvejais nekyla klausimų „O gal jis tiesiog kvailys?“. Kalbu ne apie juos, o apie tuos kvailus žmones, kurie gilumo ir prasmės stoką dažnai pakeičia intensyvumu.

Įsivaizduokite: restoranas, prislopintos šviesos, žmonės kalbasi, kažkas dirba nešiojamuoju kompiuteriu, kažkas ramiai romantiškai susitikinėja. Šen bei ten garsas šiek tiek sustiprėja: juokėsi, sveikino atėjusius... Ir staiga tarp šio jaukaus triukšmo pasigirsta įkyrus ponios balsas, pasakojančios pašnekovei savo asmeninio gyvenimo detales. Ir niekas iš susirinkusiųjų negali likti nuošalyje.

Nenorime klausytis, juolab kad neįdomu, kvaila, plokščia... Bet taip veikia mūsų smegenys: esame priversti atkreipti dėmesį į aštrius garsus, nes nuo jų gali priklausyti gyvenimas. O dabar visas restoranas skirtas skyrybų smulkmenoms...

Pasiseka vienišiems laimingiesiems, turintiems nešiojamąjį kompiuterį – jie turi ausines ir, kreivai žvelgdami į garso režimo pažeidėją, skuba išnarplioti laidus. Pora greitai atsiperka ir pabėga: jiems viskas tik prasideda, o kitų skyrybos – itin netinkama tema. Ponia užsisako daugiau vyno, jos balsas dar stipresnis. Ir net tie, kurie sėdi gatvės terasoje, jau yra girdėję apie jos kvailumą...

Nevalingai į galvą ateina etiketo taisyklės. Jie, kaip ir virdulio naudojimo instrukcija, daugeliu atžvilgių yra patikimi. Kvailio demonstracijos savyje.

3. Kvailys nepaiso pašnekovo poreikių

Ar jam įdomu? Ar jis nepavargęs? Galbūt jam reikia pasitraukti, bet jis tiesiog neranda tinkamos pauzės? Vienu įkvėpimu toks žmogus užpildo visą erdvę. Ypač sunku gležniems žmonėms, kurie bijo įžeisti, būti netinkami.

Grįžtamojo ryšio poreikio nebuvimas byloja apie infantilų saviteisumą. Tokie pašnekovai – tarsi empatija dar neapdovanotas vaikas, kuris negali suprasti, kad mama pavargo aštuonioliktą kilometrą vilkti jį rogutėmis. Taigi, viena vertus, jie aiškiai sako: „Jei tau kažkas nepatinka, tiesiog pasakyk“. Ir, kita vertus, taip, pabandyk, pasakyk man. Apmokėjimas už jūsų nusiskundimus – ačiū, ne šiandien.

4. Kvailas žmogus visko bijo.

Aš ten neisiu – čia yra. Aš nenoriu čia eiti, tai yra ten. Tačiau nuolatinis saugumo ir komforto zonos ieškojimas stabdo evoliuciją. Bet kuris gyvas šios evoliucijos protas yra alkanas ir randa būdų, kaip savarankiškai susidoroti su savo baimėmis arba paprašyti pagalbos. Kvaila leisti baimėms organizuoti gyvenimą.

Yra ir kita medalio pusė – kai žmogus veržiasi į mūšį nepasvėręs rizikos ir nelygindamas jos su savo jėgomis. Kiek daug kvailų dalykų buvo padaryta dėl šios drąsos! Tačiau šis antrasis „raitelių be galvų“ tipas man vis dar artimesnis nei laukiantys, kurie visko bijo.

Atlikdamas kokį nors veiksmą žmogus įgyja patirties, net jei ji neigiama, kažkokios išminties. O kokia patirtis ir išmintis žmogaus, kuris lieka tarp keturių sienų ir iš nuobodulio eksperimentuoja tik ieškodamas geriausio televizijos kanalo? ..

5. Kvailys neabejoja savo požiūriais.

Mano nuomone, tai yra kvailumo viršūnė. Pažiūrėkite į bet kurią mokslo sritį, kaip laikui bėgant keitėsi idėjos. Kažkas buvo laikoma tiesa, neginčijama, o tada vienas atradimas apvertė aukštyn kojomis visą žinių sistemą ir praeities įsitikinimai per vieną dieną virto tankiais kliedesiais.

Be to, griežtas mąstymas, kai žmogus nemoka būti lankstus ir neatsižvelgia į naujas žinias, yra tiesus kelias į Alzheimerio ligą. Taip sako šiuolaikiniai tyrimai. Bet kas žino, gal jie apsigalvos...

6. Kvailas žmogus skirsto dalykus į juodus ir baltus.

Kategoriškos nuostatos, ypač dauginamos užsispyrimo, yra dar vienas kvailumo požymis. Praleidai posūkį – turite topografinį kretinizmą. Ir viskas, toks ir liksi visą likusį gyvenimą. Pustonių, konteksto ir situacijos ypatybių neatpažinimas — protingiems žmonėms tai tikrai nebūdinga.

…Šis tekstas yra tokio skirstymo pavyzdys. Skirstyti žmones į kvailus ir protingus yra labai kvaila. Juk kiekvienas žmogus turi savo istoriją ir savo patirtį, kuri lėmė, kad šiuo gyvenimo tarpsniu žmogus kalba tik apie save, nesitikrina su pašnekovu arba yra pagautas baimių.

Kiekvienas iš mūsų kartais gali elgtis kvailai, todėl geriausia, ką galime padaryti, tai nukreipti dėmesį į savo vidinį gyvenimą ir suteikti maksimalią geranoriškumą mus supančiam pasauliui.