Tėvai turi daug ko pasimokyti iš savo vaikų, įsitikinusi verslo trenerė Nina Zvereva. Kuo vyresni tampame, tuo sunkiau suvokti nauja. Ir dažnai pamirštame, kad turime puikius pagalbininkus įsisavinant naują informaciją – savo vaikus. Svarbiausia neprarasti ryšio ir domėtis jų gyvenimu.
Vaikai yra puikūs mokytojai. Jie žino, kaip laikytis mūsų žodžio, todėl prieš ką nors pažadėdami turite gerai pagalvoti. Jie žino, kaip paprašyti padaryti tai, ko mes niekada anksčiau nedarėme.
Prisimenu, kaip naktį su vyru karpėme ir siuvome sąsiuvinius Katės lėlėms jos gimtadienio proga. Ji net neklausė. Ji tiesiog labai mėgo tokias mažas smulkmenas, mėgo žaisti su lėlėmis „suaugusiųjų gyvenime“. Taip ir bandėme. Mūsų mažasis portfelis su lėlių sąsiuviniais tapo kone geriausia dovana pasaulyje!
Man tai buvo išbandymas. Man visada buvo lengviau sukurti eilėraštį, nei išlyginti vaikišką suknelę su raukšlėmis. Darželyje gaminti snaiges šventėms buvo tikra bausmė – aš taip ir neišmokau jų pasigaminti. Bet aš su malonumu padariau rudens lapų herbariumą!
Netgi išmokau valyti didžiulius langus klasėje, nors kartą vos neiškritau iš ketvirto aukšto, išgąsdinau visą tėvų komandą. Tada buvau garbingai nusiųsta plauti rašomuosius stalus nuo įvairių meilės prisipažinimų ir kitokių žodžių, kurie nenorėjo dingti.
Vaikai užaugo. Jie staiga nustojo mėgti riebų maistą, o aš išmokau gaminti dietinį maistą. Jie taip pat puikiai kalbėjo angliškai, o aš turėjau labai sunkiai dirbti, kad prisiminčiau visas senas angliškų frazių atsargas ir išmokčiau naują. Beje, ilgą laiką man buvo gėda kalbėti angliškai savo pačių vaikų kompanijoje. Bet jie mane šiltai palaikė, daug gyrė ir tik retkarčiais atsargiai keisdavo nesėkmingas frazes į tikslesnes.
„Mama, – pasakė man vyresnioji dukra, – tau nereikia vartoti žodžio „noriu“, geriau sakyti „norėčiau“. Stengiausi iš visų jėgų, o dabar jau visai neblogai kalbu angliškai. Ir visa tai vaikų dėka. Nelya ištekėjo už induisto, o be anglų kalbos negalėtume susikalbėti su brangiausiu Pranabu.
Vaikai nemoko tėvų tiesiogiai, vaikai skatina tėvus mokytis. Jei tik todėl, kad kitaip jie mumis nesusidomėtų. Ir dar per anksti būti tik rūpesčio objektu, o aš nenoriu. Todėl tenka skaityti knygas, apie kurias jie kalba, žiūrėti filmus, kuriuos giria. Dažniausiai tai yra puiki patirtis, bet ne visada.
Su jais esame skirtingos kartos, tai būtina. Beje, Katya man apie tai išsamiai papasakojo, ji išklausė įdomią gilią paskaitą apie įpročius ir įpročius tų, kuriems 20-40-60. Ir juokėmės, nes paaiškėjo, kad mes su vyru esame „privalomoji“ karta, mūsų vaikai yra „galima“ karta, o anūkai yra „noriu“ karta – tarp jų yra ir „nenoriu“. juos.
Jie neleidžia mums pasenti, mūsų vaikams. Jie pripildo gyvenimą džiaugsmo ir gaivaus vėjo naujų idėjų ir troškimų.
Visus savo tekstus – stulpelius ir knygas – siunčiu vaikams peržiūrėti ir dar gerokai prieš paskelbimą. Man pasisekė: jie ne tik atidžiai perskaitė rankraščius, bet ir parašo išsamias apžvalgas su komentarais paraštėse. Paskutinė mano knyga „Jie nori su manimi bendrauti“ skirta mūsų trims vaikams, nes po atsiliepimų, kuriuos gavau, visiškai pakeičiau knygos struktūrą ir koncepciją, ji tapo šimtą kartų geresnė ir modernesnė, nes tai.
Jie neleidžia mums pasenti, mūsų vaikams. Jie pripildo gyvenimą džiaugsmo ir gaivaus vėjo naujų idėjų bei troškimų. Manau, kasmet jie tampa vis reikšmingesne palaikymo grupe, kuria visada galima pasikliauti.
Taip pat yra suaugusių ir mažų anūkų. Ir jie yra daug labiau išsilavinę ir protingesni nei mes buvome jų amžiuje. Šiais metais vasarnamyje vyriausioji anūkė mane išmokys gaminti gurmaniškus patiekalus, laukiu šių pamokų. Muzika, kurią galiu pats atsisiųsti, gros, išmokė sūnus. O vakare žaisiu Candy Crash – gana sudėtingą ir įdomų elektroninį žaidimą, kurį prieš trejus metus man atrado mano indėnė anūkė Piali.
Sako, blogas tas mokytojas, kuris savyje pametė mokinį. Tikiuosi, kad su savo paramos grupe man negresia pavojus.