Suvokti išsiskyrimo neišvengiamumą ir visišką ateities netikrumą nėra lengvas išbandymas. Jausmas, kad paties gyvybė slysta iš rankų, sukelia gilaus nerimo jausmą. Klinikinė psichologė Susanne Lachman apmąsto, kaip išgyventi šią skausmingą pabaigos laukimo akimirką.
Santykiams pasibaigus, viskas, kas kažkada atrodė gerai žinoma ir akivaizdu, praranda aiškumą. Ta tvyranti tuštuma, kurią reikia užpildyti, verčia karštligiškai ieškoti priežasčių ir pateisinimo tam, kas atsitiko, – taip stengiamės bent iš dalies susidoroti su netikrumu.
Netektis, kurios mastą kartais sunku įsivaizduoti, neramina ir sukelia didelį diskomfortą. Jaučiame baimę ir neviltį. Šis vakuumo jausmas yra toks nepakeliamas, kad mums nelieka nieko kito, kaip tik ieškoti tame, kas vyksta, bent kokios prasmės.
Tačiau tuštuma yra tokia didžiulė, kad jai užpildyti neužteks jokio paaiškinimo. Ir kad ir kiek blaškančių veiksmų sugalvotume sau, našta, kurią turėsime vilkti, išliks nepakeliama.
Situacijoje, kai mes nekontroliuojame rezultato, laukti akimirkos, kai galėsime iškvėpti ir pasijusti geriau arba kartu su partneriu grįžti į pradinę būseną, yra beveik gyvybės ir mirties klausimas. Laukiame nuosprendžio – tik jis lems, kas tarp mūsų vyksta ar atsitiko. ir pagaliau pajunta palengvėjimą.
Išlaukti neišvengiamo išsiskyrimo yra sunkiausias dalykas santykiuose.
Šioje tuštumoje laikas slenka taip lėtai, kad tiesiogine prasme esame įstrigę nesibaigiančiuose dialoguose su savimi apie tai, kas mūsų laukia. Jaučiame skubų poreikį nedelsiant išsiaiškinti, ar yra būdas atkurti ryšį su (buvusiu) partneriu. O jei ne, tai kur garantija, kad kada nors pasitaisysime ir galėsime mylėti kitą?
Deja, nėra galimybės numatyti, kas bus ateityje. Tai nepaprastai skausminga, tačiau turime pripažinti, kad šiuo metu nėra atsakymų, kurie galėtų nuraminti ar užpildyti vakuumą mūsų viduje, išorinis pasaulis neegzistuoja.
Išlaukti neišvengiamo išsiskyrimo yra sunkiausias dalykas santykiuose. Tikimės, kad jaustis geriau dėl to, kas jau savaime kelia nepakeliamą nerimą.
Pabandykite priimti toliau nurodytus dalykus.
Visų pirma: joks sprendimas, kad ir koks jis būtų, negali sumažinti skausmo, kurį dabar jaučiame. Vienintelis būdas su tuo susitvarkyti – pripažinti, kad išorinės jėgos negali to nuraminti. Greičiau padės suvokimas apie jo neišvengiamumą šiuo metu.
Užuot ieškoję neegzistuojančių išeičių, pabandykite įtikinti save, kad dabar gerai jausti skausmą ir liūdesį, kad tai yra natūralus atsakas į netektį ir neatsiejama sielvarto proceso dalis. Žinojimas, kad norint jaustis geriau, turi iškęsti nežinomybę, padės tai ištverti.
Patikėkite, jei nežinomybė lieka nežinoma, tam yra priežastis.
Jau dabar girdžiu klausimus: „Kada tai baigsis?“, „Kiek dar reikės laukti?“ Atsakymas: tiek, kiek reikia. Palaipsniui, žingsnis po žingsnio. Yra tik vienas būdas numalšinti savo nerimą prieš nežinomybę – pažvelgti į savo vidų ir įsiklausyti: ar aš šiandien geresnis nei vakar ar prieš valandą?
Tik mes patys galime žinoti, kaip jaučiamės, palyginti su ankstesniais jausmais. Tai tik mūsų asmeninė patirtis, kurią išgyventi galime tik mes patys, savo kūne ir suvokdami santykius.
Patikėkite, jei nežinomybė lieka nežinoma, tam yra priežastis. Vienas iš jų – padėti mums atsikratyti išankstinio nusistatymo, kad nenormalu ar neteisinga jausti tokį aštrų skausmą ir baimę dėl ateities.
Niekas to nepasakė geriau nei roko muzikantas Tomas Petty: „Sunkiausia yra laukti“. O atsakymai, kurių laukiame, mūsų nepateks iš išorės. Nenusiminkite, skausmą įveik palaipsniui, žingsnis po žingsnio.