Kaip išsivaduoti iš šoko traumos: psichodramos patirtis

Aukšta mėlynakė blondinė žiūri į mane lediniu žvilgsniu. Mane perveria šaltis, ir aš atsitraukiu. Bet tai laikinas nukrypimas. Aš dar sugrįšiu. Noriu išgelbėti Kai, ištirpdyti jo sustingusią širdį.

Dabar aš esu Gerda. Dalyvauju psichodramoje pagal Anderseno „Sniego karalienės“ siužetą. Ją veda Maria Wernick.

Visa tai vyksta XXIV Maskvos psichodraminėje konferencijoje.

„Vaidinsime Anderseno pasaką kaip išplėstą vidinio gyvenimo metaforą“, – mums, savo seminaro dalyviams, susirinkusiems vienoje iš Maskvos valstybinio pedagoginio universiteto, kur vyksta konferencija, auditorijų, paaiškino Maria Wernik. „Psichologijos požiūriu pasaka parodo, kas nutinka psichikoje šoko traumos metu ir kas padeda sveikimo kelyje.

Mes, dalyviai, apie dvidešimt žmonių. Amžius įvairus, yra ir mokinių, ir suaugusiųjų. Yra ir kitų dirbtuvių vadovų, atvykusių susipažinti su kolegos patirtimi. Atpažįstu juos iš ypatingų ženklelių. Manasis tik sako „dalyvis“.

Pasaka kaip metafora

„Kiekvienas vaidmuo – sustingęs Kai, drąsi Gerda, šalta karalienė – atitinka vieną iš mūsų asmenybės dalių, – aiškina Maria Wernick. Bet jie yra izoliuoti vienas nuo kito. Ir taip mūsų asmenybė tarsi dalijasi į atskiras dalis.

Kad rastume vientisumą, mūsų dalys turi pradėti dialogą. Visi kartu pradedame prisiminti svarbiausius pasakos įvykius, o vedėjas mums iššifruoja metaforinę jų reikšmę.

„Iš pradžių, – paaiškina Maria Wernik, – Gerda nelabai supranta, kas atsitiko Kai. Leisdama į kelionę mergina prisimena prarastąją dalį – su ja siejamą gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę... Tada Gerda išgyvena nusivylimą princo ir princesės pilyje, mirtiną siaubą miške su plėšikais... gyvena savo jausmais ir kuo artimesnis jos kontaktas su patirtimi, tuo stipresnis ir brandesnis jis tampa“.

Pasakos pabaigoje tarp laplandiečių ir suomių Gerdą matome visiškai kitokią. Suomija ištaria pagrindinius žodžius: „Stipresnė už ją aš negaliu jos padaryti. Ar nematote, kokia didelė jos galia? Ar nematote, kad jai tarnauja ir žmonės, ir gyvūnai? Juk ji apėjo pusę pasaulio basa! Ne mums skolintis jos jėgų! Jėga yra jos mieloje, nekaltoje kūdikio širdyje.

Suvaidinsime paskutinę dramos sceną – Kai sugrįžimą, jo prarastą dalį.

Kaip pasirinkti savo vaidmenį

„Pasirinkite bet kurį personažą“, - tęsia Maria Wernick. – Nebūtinai ta, kuri tau labiausiai patinka. Bet kuo dabar nori tapti kuriam laikui.

• Pasirinkdami Kaya, sužinok, kas tau padeda atitirpti, kokie žodžiai ir poelgiai tau rezonuoja.
• sniego karalienė — sužinokite, kokių argumentų reikia norint atpalaiduoti kontrolę ar apsaugą, leiskite jaustis pavargusiam ir pailsėti.
• Gerdu Sužinokite, kaip užmegzti ryšį su savo jausmais.
• Galite pasirinkti vaidmenį Autorius ir pakeisti įvykių eigą.

Renkuosi Gerdos vaidmenį. Jam būdingas nerimas, noras leistis į ilgą kelionę ir ryžtas. O kartu viltis grįžti namo ir noras pajusti meilę, kurią girdžiu savyje. Aš ne vienas: dar penki iš grupės pasirenka šį vaidmenį.

Psichodrama skiriasi nuo teatro spektaklio. Čia vieno vaidmens atlikėjų skaičius neribojamas. Ir lytis nesvarbu. Tarp kaevų yra tik vienas jaunuolis. Ir šešios merginos. Tačiau tarp Sniego karalienių yra du vyrai. Šie karaliai yra atšiaurūs ir neįveikiami.

Nedidelė dalis dalyvių kuriam laikui virsta angelais, paukščiais, princais-princesėmis, Elniais, Plėšiku. „Tai yra išteklių vaidmenys“, - sako šeimininkas. „Galite paprašyti jų pagalbos žaidimo metu.

Kiekvieno vaidmens atlikėjams skirta vieta publikoje. Dekoracijos kuriamos iš spalvotų šalikų, kėdžių ir kitų improvizuotų priemonių. Sniego karalienės padaro sostą iš kėdės, pastatytos ant stalo, ir mėlynų šilko užvalkalų.

Gerdos zoną pažymime žaliu pliušiniu audiniu, saulėtos oranžinės ir geltonos spalvos skarelėmis. Kažkas su meile meta tau po kojomis spalvingą skarelę: priminimą apie žalią pievą.

Ištirpinkite ledą

„Gerda įeina į Sniego karalienės kambarius“, – nurodo akcijos vadovas. O mes, penkios Gerdos, artėjame prie Sosto.

Jaučiuosi šiurpiai, per nugarą perbėga šaltukas, lyg būčiau tikrai įžengęs į ledo pilį. Norėčiau nesuklysti vaidmenyje ir įgyti pasitikėjimo bei jėgų, kurių man taip trūksta. Ir tada užklystu į skvarbiai šaltą mėlynakės šviesiaplaukės gražuolės žvilgsnį. Man darosi nejauku. Kai nusiteikę – vieni nusiteikę priešiškai, kiti liūdni. Vienas (jo vaidmenį atlieka mergina) nusisuko nuo visų, veidu į sieną.

„Kreipkitės į bet kurį Kai“, – siūlo šeimininkas. - Raskite žodžių, kurie privers jį „sušildyti“. Užduotis man atrodo visai įmanoma. Apimtas entuziazmo renkuosi patį „sunkiausią“ – tą, kuris nuo visų nusisuko.

Sakau iš vaikiško filmo pažįstamus žodžius: „Ką tu čia veiki, Kai, čia taip nuobodu ir šalta, o namie pavasaris, paukščiai čiulba, medžiai žydėjo – eime namo. Bet kokie apgailėtini ir bejėgiai jie man atrodo dabar! Kai reakcija man yra kaip šalto vandens kubilas. Jis pyksta, purto galvą, užsikemša ausis!

Kiti gerdai varžėsi tarpusavyje norėdami įtikinti kajevą, bet ledo berniukai atkakliai ir rimtai! Vienas piktas, kitas susierzinęs, trečias mosteli ranka protestuodamas: „Bet man ir čia gerai. Kodėl palikti? Čia ramu, turiu viską. Eik šalin, Gerda!

Atrodo, kad viskas dingo. Tačiau į galvą ateina frazė, kurią girdėjau psichoterapijoje. "Kaip aš galiu tau padėti, Kai?" – klausiu kuo užuojauta. Ir staiga kažkas pasikeičia. Vienas iš „berniukų“ pašviesėjusiu veidu atsisuka į mane ir ima verkti.

Jėgų konfrontacija

Atėjo Sniego karalienių eilė. Konfrontacija įžengia į lemiamą fazę, o jausmų lygis šiame raunde yra labai aukštas. Gerdai jie griežtai priekaištauja. „Aktorių“ valdingas žvilgsnis, tvirtas balsas ir laikysena išties verti honoraro. Karčiai jaučiu, kad viskas tikrai nenaudinga. Ir aš pasitraukiu po blondinės žvilgsniu.

Tačiau iš mano sielos gelmių staiga pasigirsta žodžiai: „Jaučiu tavo stiprybę, atpažįstu ją ir atsitraukiu, bet žinau, kad ir aš esu stipri“. "Tu esi įžūlus!" staiga sušunka viena iš karalienių. Kažkodėl tai mane įkvepia, mintyse dėkoju jai už tai, kad mano nušalusioje Gerdoje pamatė drąsą.

Dialogas

Dialogai su Kai tęsiami. „Kas tau negerai, Kai? – nevilties kupinu balsu šaukia vienas iš Gerdas. "Pagaliau!" šeimininkas šypsosi. Prie mano neįveikto „brolio“ pagal vaidmenį atsisėda „bendravardis“. Ji kažką šnabžda jam į ausį, švelniai paglosto jo pečius, ir užsispyrėlis pradeda tirpti.

Galiausiai Kai ir Gerda apsikabina. Jų veiduose skausmo, kančios ir maldos mišinį pakeičia tikro dėkingumo, palengvėjimo, džiaugsmo, triumfo išraiška. Stebuklas įvyko!

Kažkas magiško nutinka ir kitose porose: Kai ir Gerda kartu vaikšto po salę, apsikabina, verkia ar sėdi žiūrėdami vienas kitam į akis.

Keitimasis įspūdžiais

„Atėjo laikas aptarti viską, kas čia nutiko“, – kviečia šeimininkas. Mes, dar karšti, susėdame. Vis dar negaliu susivokti – mano jausmai buvo tokie stiprūs, tikri.

Dalyvė, atradusi manyje įžūlumą, prieina prie manęs ir, mano nuostabai, padėkoja: „Ačiū už įžūlumą – juk aš tai jaučiau savyje, tai buvo apie mane! šiltai ją apkabinu. „Bet kokią energiją, kuri gimsta ir pasireiškia žaidimo metu, gali pasisavinti bet kuris jo dalyvis“, – aiškina Maria Vernik.

Tada dalinamės įspūdžiais vieni su kitais. Kaip jautėsi Kai? – klausia šeimininkas. „Protesto jausmas: ko jie visi iš manęs norėjo? — atsako berniuko vaidmenį pasirinkęs dalyvis-Kai. „Kaip jautėsi Sniego karalienės? „Čia gražu ir ramu, staiga kažkokia Gerda staiga įsiveržia ir pradeda kažko reikalauti ir triukšmauti, tai tiesiog baisu! Kokia teise jie įsilaužia į mane?!”

„Mano“ Kai atsakymas: „Jaučiau baisų susierzinimą, pyktį! Net pyktis! Norėjau viską aplinkui susprogdinti! Nes jie su manimi šliūkštelėjo kaip su maža, o ne kaip su lygiaverte ir suaugusia asmenybe.

– Bet kas tave palietė ir privertė atsiverti kitam? – klausia Maria Wernick. „Ji man pasakė: bėkime kartu. Ir tarsi kalnas būtų nukeltas nuo mano pečių. Tai buvo draugiška, tai buvo pokalbis lygiomis teisėmis ir netgi raginimas seksui. Pajutau norą susilieti su ja!

Atkurti kontaktą

Kas man buvo svarbu šioje istorijoje? Atpažinau savo Kai – ne tik tą, kuris buvo lauke, bet ir tą, kuris slepiasi manyje. Mano piktas sielos draugas Kai garsiai išsakė jausmus, kuriuos aš taip menkai suvokiu gyvenime, visą mano užgniaužtą pyktį. Neatsitiktinai intuityviai nuskubėjau pas patį piktiausią berniuką! Šio susitikimo dėka man įvyko savęs atpažinimas. Tiltas tarp mano vidinio Kai ir Gerdos nutiestas, jie gali susikalbėti.

„Ši Anderseno metafora visų pirma yra apie kontaktą. Maria Wernick sako: Tikra, šilta, žmogiška, lygiavertė, per širdį – tai vieta, kur ištrūkti iš traumos. Apie Susisiekite su didžiąja raide – su savo pamestomis ir naujai rastomis dalimis ir apskritai tarp žmonių. Mano nuomone, tik jis mus gelbsti, kad ir kas mums nutiktų. Ir tai yra šoko traumą patyrusių žmonių gydymo kelio pradžia. Lėtas, bet patikimas.»