Terminą „stresas“ į mokslą įvedė amerikiečių psichofiziologas Walteris Cannonas. Jo supratimu, stresas – tai organizmo reakcija į situaciją, kurioje vyksta kova dėl išlikimo. Šios reakcijos uždavinys – padėti žmogui išlaikyti pusiausvyrą su išorine aplinka. Pagal šį aiškinimą stresas yra teigiama reakcija. Šį terminą visame pasaulyje išgarsino kanadietis patologas ir endokrinologas Hansas Selye. Iš pradžių jis jį apibūdino pavadinimu „bendras adaptacijos sindromas“, kurio tikslas – suaktyvinti organizmą, kad jis susidorotų su grėsme gyvybei ir sveikatai. Ir šiuo požiūriu stresas taip pat yra teigiama reakcija.
Šiuo metu klasikinėje psichologijoje išskiriami du streso tipai: eustresas ir distresas. Eustresas – tai kūno reakcija, kurios metu visos organizmo sistemos suaktyvinamos prisitaikyti ir įveikti kliūtis bei grėsmes. Nelaimė – tai jau tokia būsena, kai spaudžiant perkrovai gebėjimas prisitaikyti susilpnėja ar net išnyksta. Išsekina organizmo organus, nusilpsta imuninė sistema, dėl to žmogus suserga. Taigi „blogasis“ stresas yra tik vienas tipas, kuris išsivysto tik tada, kai žmogus nesugebėjo panaudoti teigiamo streso resursų sunkumams įveikti.
Deja, žmonių apsišvietimo trūkumas streso sampratą nuspalvino išskirtinai neigiamomis spalvomis. Be to, daugelis tų, kurie taip apibūdino, rėmėsi geru ketinimu įspėti apie nelaimės pavojų, bet nekalbėjo apie eustressą. Pavyzdžiui, JAV buvo atliktas tyrimas, kuris truko aštuonerius metus, jame dalyvavo trisdešimt tūkstančių žmonių. Kiekvienas dalyvis buvo paklaustas: „Kiek streso teko patirti praėjusiais metais? Tada jie uždavė antrąjį klausimą: „Ar tikite, kad stresas jums kenkia? Kiekvienais metais buvo tikrinamas tyrimo dalyvių mirtingumas. Rezultatai buvo tokie: tarp daug streso patyrusių žmonių mirtingumas išaugo 43 proc., tačiau tik tarp tų, kurie manė, kad tai pavojinga sveikatai. O tarp daug streso patyrusių ir tuo pačiu jo pavojingumu netikėjusių žmonių mirtingumas nepadidėjo. Apytiksliai 182 žmonės mirė, nes manė, kad stresas juos žudo. Tyrėjai padarė išvadą, kad žmonių tikėjimas mirtinu streso pavojumi atvedė jį į 15-ą pagrindinę mirties priežastį Jungtinėse Valstijose.
Išties, tai, ką žmogus jaučia streso metu, gali jį išgąsdinti: padažnėja širdies susitraukimų dažnis, kvėpavimas, regėjimo aštrumas, klausa ir uoslė. Medikai teigia, kad širdies plakimas ir dusulys, rodantis pervargimą, kenkia sveikatai, tačiau tokios pat fiziologinės reakcijos stebimos ir žmonėms, pavyzdžiui, orgazmo ar didelio džiaugsmo metu, tačiau niekas orgazmo nelaiko grėsme. Kūnas taip pat reaguoja, kai žmogus elgiasi drąsiai ir drąsiai. Mažai kas paaiškina, kodėl organizmas taip elgiasi streso metu. Jie tiesiog klijuoja etiketę su užrašu: „Žalinga ir pavojinga“.
Tiesą sakant, padažnėjęs pulsas ir kvėpavimas streso metu yra būtinas, kad organizmas aprūpintų pakankamai deguonies, nes reikia paspartinti organizmo reakcijas, pavyzdžiui, greičiau bėgti, turėti daugiau ištvermės – taip organizmas. bando išgelbėti jus nuo mirtinos grėsmės. Tuo pačiu tikslu stiprinamas ir jutimo organų suvokimas.
O jei žmogus stresą traktuoja kaip grėsmę, tai esant greitam širdies plakimui, kraujagyslės susiaurėja – tokia pati širdies ir kraujagyslių būklė stebima su skausmu širdyje, infarktu ir mirtina grėsme gyvybei. Jei tai traktuojame kaip reakciją, kuri padeda susidoroti su sunkumais, tada, kai greitas širdies plakimas, kraujagyslės išlieka normalios. Kūnas pasitiki protu, o protas diktuoja kūnui, kaip reaguoti į stresą.
Stresas skatina adrenalino ir oksitocino išsiskyrimą. Adrenalinas pagreitina širdies plakimą. O oksitocino veikimas yra įdomesnis: jis verčia jus būti bendraujančiais. Jis taip pat vadinamas glaustymosi hormonu, nes jis išsiskiria glaustis. Oksitocinas skatina stiprinti santykius, verčia užjausti ir palaikyti artimus žmones. Tai skatina mus ieškoti paramos, dalytis patirtimi ir padėti kitiems. Evoliucija suteikė mums funkciją nerimauti dėl artimųjų. Išsaugome artimuosius, kad nustotų patirti stresą dėl rūpesčio dėl jų likimo. Be to, oksitocinas atkuria pažeistas širdies ląsteles. Evoliucija moko žmogų, kad rūpinimasis kitais leidžia išgyventi išbandymų metu. Be to, rūpindamasis kitais, išmoksti rūpintis savimi. Įveikęs stresinę situaciją ar padėdamas ją išgyventi artimam žmogui, tampi daug kartų stipresnis, drąsesnis, sveika širdis.
Kai kovoji su stresu, tai tavo priešas. Tačiau nuo to, kaip jūs jaučiatės, priklauso 80% jo poveikio jūsų kūnui. Žinokite, kad mintys ir veiksmai gali tai paveikti. Jei pakeisite savo požiūrį į teigiamą, jūsų kūnas kitaip reaguos į stresą. Su tinkamu požiūriu jis taps jūsų galingu sąjungininku.