Turinys
Stengiamės, kad mūsų vaikai augtų linksmais žmonėmis, pasitikinčiais savimi ir ateitimi. Tačiau ar galime jiems įdiegti tokį teigiamą požiūrį į pasaulį, jei patys ne visada valdome situaciją?
Mokyklos programoje tokio dalyko nėra. Tačiau namuose optimizmo niekas nemoko. „Dažnai klausiu tėvų, kokių savybių jie siekia ugdyti savo vaikuose, ir jie nė karto neužsiminė apie optimizmą“, – sako psichologė ir trenerė Marina Melia. – Kodėl? Ko gero, šis žodis reiškia naivumą, kritinio mąstymo stoką, polinkį į pasaulį žvelgti pro rožinius akinius. Tiesą sakant, gyvenimą patvirtinantis požiūris nepanaikina blaivaus tikrovės suvokimo, tačiau prisideda prie atsparumo sunkumams ir noro siekti tikslų.
„Optimistinis mąstymas grindžiamas pasitikėjimu savimi, gebėjimu rasti kiekvienos problemos sprendimą ir ištvermę“, – primena pozityvus psichologas Olegas Sičevas. Tačiau ar kitaip, pesimistiškai žiūrintys į gyvenimą tėvai gali išmokyti šį vaiką?
Viena vertus, vaikai nevalingai mokosi mūsų požiūrio į pasaulį, perima nuostatas, veiksmus, emocijas. Tačiau, kita vertus, „pesimistas, įvaldęs pozityvaus mąstymo principus, greičiausiai tampa „išmokusiu optimistu“, labiau subalansuotu žmogumi, atspariu sunkumams ir konstruktyviu“, – mano Olegas Sičevas. Taigi tikimybė sukurti vaikui teigiamą požiūrį į save ir pasaulį psichologiškai kompetentingiems tėvams yra didelė.
1. Atsakykite į jo poreikius
Mažas vaikas atranda pasaulį. Drąsiai išlenda iš pažįstamos aplinkos, bando, uostyti, paliečia, žengia pirmuosius žingsnius. Svarbu leisti jam eksperimentuoti, bet to nepakanka. „Kad vaikas mėgautųsi savarankiškais veiksmais ir neprarastų susidomėjimo paieškomis, jam reikia suaugusiųjų paramos, laiku reaguoti į jo poreikius“, – pažymi Olegas Sychevas. „Priešingu atveju jis įpranta tikėtis blogiausio, pirmiausia iš artimų žmonių, o paskui iš viso pasaulio.
Palaikykite jo iniciatyvas, klausykite, atsakykite į klausimus ir nepamirškite pasidalinti tuo, kas jus džiugina – supažindinkite jį su muzika, gamta, skaitymu, leiskite daryti tai, kas jam įdomu. Tegul jis auga su įsitikinimu, kad gyvenimas ruošia daug džiaugsmo. To pakanka, kad būtų galima siekti ateities.
2. Išlaikykite jo tikėjimą sėkme
Vaikas, kuris dažnai susiduria su neišsprendžiamomis problemomis, kaupia nusivylimo ir bejėgiškumo išgyvenimus, atsiranda beviltiškų minčių: „Vis tiek nesiseka“, „Nėra prasmės net stengtis“, „aš nesugebu“ ir tt Ką turėtų daryti tėvai. ? Be galo kartoti „Baigėte, galite“? „Pagirti ir padrąsinti vaiką prasminga, kai užduotis jam priklauso, kai jis jau arti rezultato ir jam tiesiog trūksta užsispyrimo“, – aiškina Olegas Sychevas. „Tačiau jei sunkumai susiję su žinių ir įgūdžių stoka ar nesuvokimu, ką keisti savo veiksmuose, bus naudingiau ne paglostyti per nugarą, o švelniai pasiūlyti, ką ir kaip daryti, padėti jiems įgyti įgūdžių / žinių, kurių jiems trūksta.
Skatinkite vaiką pajusti, kad bet kokia problema gali būti išspręsta savarankiškai (jei įdėsite daugiau pastangų, surasite daugiau informacijos, išmoksite geriau elgtis) arba su kieno nors kito pagalba. Priminkite jam, kad ieškoti paramos yra normalu, daugelį užduočių galima išspręsti tik kartu, o kiti mielai jam padės ir apskritai ką nors nuveiks kartu – tai puiku!
3. Išanalizuokite savo reakcijas
Ar pastebite, ką dažniausiai sakote vaikams jų klaidų ir klaidų atveju? „Jų pačių suvokimas labai priklauso nuo mūsų reakcijų“, – aiškina Marina Melia. Vaikas suklupo ir nukrito. Ką jis išgirs? Pirmas variantas: „Ko tu nerangus! Visi vaikai yra kaip vaikai, o šis tikrai surinks visus nelygumus. Ir antrasis: „Viskas gerai, būna! Kelias nelygus, būkite atsargūs.
Arba kitas pavyzdys: moksleivis atnešė dvikovą. Pirmas reakcijos variantas: „Pas tave visada taip. Atrodo, kad tu neturi jokio supratimo“. O antrasis: „Turbūt blogai pasiruošei. Kitą kartą daugiau dėmesio reikėtų skirti pavyzdžių sprendimui.
„Pirmuoju atveju mes tikime, kad vaikui viskas visada būna blogai ir „ką darai, tai nenaudinga“, – aiškina ekspertas. – O antruoju pranešame, kad bloga patirtis padės susidoroti su sunkumais ateityje. Teigiama tėvų žinutė: „Žinome, kaip tai ištaisyti, neatsitraukiame, ieškome variantų ir pasieksime gerą rezultatą“.
4. Ugdykite atkaklumo įprotį
Dažnas atvejis: vaikas, vos patyręs nesėkmę, atsisako tai, ką pradėjo. Kaip išmokyti jį nedramatizuoti klaidų? „Paklauskite jo, kas, jo nuomone, yra sunkumų priežastis“, - siūlo Olegas Sychevas. „Padėkite jam suprasti, kad tai ne tiek gebėjimai, kiek tai, kad tokiai užduočiai reikia daugiau pastangų, daugiau žinių ir įgūdžių, kuriuos galima įgyti, jei nepasiduodi ir sieki tikslo.
Ypač svarbu pabrėžti pastangų ir atkaklumo vaidmenį. „Svarbiausia nepasiduoti! Jei nepavyks dabar, tai pasiseks vėliau, kai išsiaiškinsi / išmoksi ko nors tau reikalingo / susirasi žmogų, kuris gali tau padėti“. Pagyrų vertas ne tiek rezultato pasiekimas, kiek pastangos: „Tu šaunuolė! Taip sunkiai dirbome, daug išmokome spręsdami šią problemą! Ir gavome pelnytą rezultatą! Toks pagyrimas sustiprina mintį, kad atkaklumas išspręs bet kokią problemą.
„Aptardami problemų priežastis, venkite neigiamų palyginimų su kitais žmonėmis“, – primena psichologė. Jei iš savo dukters išgirsite, kad ji „ne taip gerai kaip Maša piešia“, pasakykite, kad mes visi skiriamės viena nuo kitos savo galimybėmis ir įgūdžiais, todėl nėra prasmės lyginti savęs su kitais. Vienintelis tikrai svarbus skirtumas, kuris galiausiai lemia rezultatą, yra tai, kiek žmogus įdeda pastangų ir užsispyrimo siekdamas tikslų.
5. Palengvinkite jo bendravimą saugioje aplinkoje
Pesimistiškai nusiteikę vaikai gali būti kiek mažiau bendraujantys ir santūresni santykiuose su kitais dėl savo neigiamų lūkesčių ir jautrumo atstūmimui. Kartais tai atrodo kaip drovumas. „Drovus vaikas, patiriantis bendravimo sunkumų, gali turėti naudos iš bet kokios patirties, kuri sustiprina jo teigiamus lūkesčius“, – sako Olegas Sychevas.
Visų pirma, patys tėvai turėtų vengti neigiamų vertinimų ir dažniau kartu su juo prisiminti jo pasiekimus, net ir kuklius. O be to, bendravimo situacijas pageidautina planuoti saugioje aplinkoje, kurioje vaikas būtų priimtas ir gerbiamas, kur jis jaustųsi kompetentingas. Tai gali būti bendravimas su jaunesniais vaikais ar užsiėmimai jo mėgstamame rate, kur jam daug sekasi. Tokioje patogioje aplinkoje vaikas mažiau bijo kitų kritikos ir pasmerkimo, sulaukia daugiau teigiamų emocijų, įpranta žiūrėti į pasaulį su susidomėjimu ir viltimi.