Dažnai jaučiamės atstumti, pamiršti, neįvertinti arba jaučiame, kad negavome pagarbos, kurios, mūsų manymu, nusipelnėme. Kaip išmokti neįsižeisti dėl smulkmenų? Ir ar jie visada nori mus įžeisti?
Anna praleido kelias savaites organizuodama vakarėlį, skirtą įmonės jubiliejui paminėti. Užsisakiau kavinę, susiradau vedėją ir muzikantus, išsiunčiau keliasdešimt kvietimų, paruošiau dovanų. Vakaras praėjo puikiai, o pabaigoje Anos viršininkas atsistojo pasakyti tradicinės kalbos.
„Jis nesivargino man padėkoti“, – sako Anna. – įsiučiau. Ji įdėjo tiek pastangų, o jis nemanė, kad reikia to pripažinti. Tada nusprendžiau: jei jis neįvertins mano darbo, aš jo nevertinsiu. Ji tapo nedraugiška ir nevaldoma. Santykiai su viršininke taip pašlijo, kad galiausiai ji parašė atsistatydinimo laišką. Tai buvo didelė klaida, nes dabar suprantu, kad tame darbe buvau laiminga“.
Įsižeidžiame ir manome, kad buvome išnaudoti, kai žmogus, kuriam padarėme paslaugą, išeina nepadėkojęs.
Jaučiamės nuskriausti, kai negauname pagarbos, kurios, mūsų manymu, nusipelnėme. Kai kas nors pamiršta mūsų gimtadienį, neperskambina, nekviečia į vakarėlį.
Mėgstame save laikyti nesavanaudiškais žmonėmis, kurie visada pasiruošę padėti, bet dažniausiai įsižeidžiame ir galvojame, kad mumis buvo pasinaudota, kai žmogus, kurį pakėlėme, pagydėme ar suteikėme paslaugą, išeina be. sakydamas ačiū.
Prižiūrėk save. Tikriausiai beveik kiekvieną dieną pastebėsite, kad jaučiatės įskaudinti dėl vienos iš šių priežasčių. Dažna istorija: asmuo nerado akių kontakto, kai kalbėjote, arba atsidūrė eilėje prieš jus. Vadovė grąžino ataskaitą su reikalavimu ją užbaigti, draugas kvietimo į parodą atsisakė.
Mainais neįsižeisk
„Psichologai šiuos nepasitenkinimus vadina „narciziniais sužalojimais“, – aiškina psichologijos profesorius Steve'as Tayloras. „Jie žeidžia ego, verčia jaustis neįvertintam. Galų gale, kaip tik šis jausmas yra bet kokio pasipiktinimo pagrindas – mūsų negerbiami, esame nuvertinti.
Panašu, kad pasipiktinimas yra dažna reakcija, tačiau ji dažnai turi pavojingų pasekmių. Jis gali užvaldyti mūsų protus kelias dienas, atverdamas sunkiai gyjančias psichologines žaizdas. Mintyse nuolat kartojame tai, kas nutiko, kol skausmas ir pažeminimas mus alina.
Dažniausiai šis skausmas verčia žengti žingsnį atgal, sukelia norą atkeršyti. Tai gali pasireikšti abipuse panieka: „Ji nekvietė manęs į vakarėlį, todėl su gimtadieniu jos per feisbuką (Rusijoje uždrausta ekstremistinė organizacija) nesveikinsiu“; „Jis man nepadėkojo, todėl nustosiu jo pastebėti“.
Dažniausiai apmaudo skausmas verčia žengti žingsnį atgal, sukelia norą atkeršyti.
Pasitaiko, kad susikaupia pasipiktinimas, o tai ateina į tai, kad pradedi žiūrėti į kitą pusę, sutikdamas šį žmogų koridoriuje arba sakai geliančias pastabas už nugaros. Ir jei jis sureaguos į jūsų nemeilę, tai gali peraugti į visišką priešiškumą. Tvirta draugystė neatlaiko abipusių priekaištų, o gera šeima subyra be jokios priežasties.
Dar pavojingiau – ypač kai kalbama apie jaunus žmones – pasipiktinimas gali sukelti smurtinę reakciją, kuri veda į smurtą. Psichologai Martinas Dali ir Margot Wilson apskaičiavo, kad dviejų trečdalių žmogžudysčių atspirties taškas yra būtent pasipiktinimo jausmas: „Manęs negerbia ir privalau bet kokia kaina saugoti veidą“. Pastaraisiais metais JAV padaugėjo „žaibiškų žmogžudysčių“ – nusikaltimų, kuriuos sukelia nedideli konfliktai.
Dažniau žudikai tampa jaunuoliai, kurie praranda kontrolę, jaučiasi įskaudinti draugų akyse. Vienu atveju paauglys krepšinio rungtynėse nušovė vyrą, nes „man nepatiko, kaip jis į mane spokso“. Jis priėjo prie vyro ir paklausė: „Į ką tu žiūri? Dėl to kilo abipusiai įžeidinėjimai ir susišaudymai. Kitu atveju jauna moteris peiliu sužalojo kitą, nes ji neklausdama vilkėjo suknelę. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau.
Ar jie nori tave įžeisti?
Ką daryti, kad būtų mažiau pažeidžiami pasipiktinimo?
Pasak asmeninio konsultavimo psichologo Keno Case'o, pirmiausia reikia susitaikyti su tuo, kad jaučiame skausmą. Atrodo lengva, bet iš tikrųjų daug dažniau mus užkabina mintis, koks tai bjaurus, piktas žmogus – tas, kuris mus įžeidė. Skausmo atpažinimas nutraukia priverstinį situacijos atkartojimą (tai mums labiausiai kenkia, nes leidžia neapykantai išaugti be galo).
Kenas Case'as pabrėžia „reagavimo erdvės“ svarbą. Prieš reaguodami į įžeidimą, pagalvokite apie pasekmes. Atminkite, kad su tais, kurie lengvai įsižeidžia, kitiems nėra patogu. Jei jaučiatės nuskriaustas, nes tikėjotės tam tikros reakcijos, o jos neįvyko, galbūt priežastis yra išpūsti lūkesčiai, kuriuos reikia keisti.
Jei kas nors jūsų nepastebi, galbūt prisiimate nuopelnus už dalykus, kurie jums netinka.
„Dažnai pasipiktinimas kyla dėl klaidingo situacijos supratimo“, – šią mintį plėtoja psichologas Elliotas Cohenas. - Jei kas nors jūsų nepastebi, galbūt jūs priskiriate savo paskyrai kažką, kas su jumis nesusiję. Pabandykite pažvelgti į situaciją iš žmogaus, kuris, jūsų manymu, jūsų nepaiso, perspektyvos.
Galbūt jis tiesiog skubėjo arba tavęs nematė. Elgėsi lengvabūdiškai arba buvo nedėmesingas, nes buvo pasinėręs į savo mintis. Bet net jei kas nors yra tikrai nemandagus ar nemandagus, tam taip pat gali būti priežastis: galbūt asmuo yra nusiminęs arba jaučia jūsų grėsmę.
Kai jaučiamės įskaudinti, atrodo, kad skausmas kyla iš išorės, bet galiausiai leidžiame sau jaustis įskaudinti. Kaip išmintingai pasakė Eleanor Roosevelt: „Niekas nevers jūsų jaustis prastesniu be jūsų sutikimo“.