Be įprastos atminties, mes turime ir kūno atmintį. O kartais net neįtariame, kokius jausmus ji išgyvena. O kas bus, jei jie bus paleisti… Mūsų korespondentas pasakoja apie savo dalyvavimą šokio psichoterapijos grupėje.
Apmaudas išspaudė mane kaip skudurą ir purtė kaip kriaušę. Ji susuko man alkūnes ir sviedė man į veidą rankas, kurios buvo tarsi kažkieno kito. Aš nesipriešinau. Atvirkščiai, aš išvariau visas mintis, išjungiau protą, atsidaviau jai visa jėga. Ne aš, o ji priklausė mano kūnui, judėjo jame, šoko savo beviltišką šokį. Ir tik tada, kai buvau visiškai prikaltas prie grindų, kakta susisuko iki kelių, o pilve sukasi tuštumos piltuvas, iš giliausios šios tuštumos taško staiga prasiveržė silpnas protestas. Ir jis privertė mane ištiesinti drebančias kojas.
Stuburas buvo įtemptas, tarsi sulenktas strypas, kuriuo traukiamas didžiulis krūvis. Bet vis tiek man pavyko ištiesinti nugarą ir pakelti galvą. Tada pirmą kartą pažvelgiau į vyrą, kuris visą tą laiką mane stebėjo. Jo veidas buvo visiškai bejausmis. Tuo pačiu metu muzika nutrūko. Ir paaiškėjo, kad mano pagrindinis išbandymas dar laukia.
Pirmą kartą pažvelgiau į mane stebintį žmogų. Jo veidas buvo visiškai be emocijų.
Apsižvalgau – aplink mus skirtingomis pozomis tos pačios sustingusios poros, jų yra bent dešimt. Jie taip pat nekantriai laukia tęsinio. „Dabar aš vėl įjungsiu muziką, o jūsų partneris bandys atkurti jūsų judesius taip, kaip juos prisiminė“, – sako laidos vedėja. Susirinkome į vieną iš Maskvos valstybinio pedagoginio universiteto auditorijų: ten vyko XIV Maskvos psichodramatinė konferencija.1, o psichologė Irina Chmelevskaja pristatė savo dirbtuves „Psichodrama šokyje“. Po kelių šokio pratimų (laikėme dešinę ranką, šokome vieni ir „dėl kito“, o paskui kartu), Irina Chmelevskaja pasiūlė dirbti su apmaudu: „Prisimink situaciją, kai patyrėte šį jausmą ir išreikškite jį šokyje. O jūsų pasirinktas partneris kol kas tik žiūrės.
Ir dabar vėl skamba muzika – ta pati melodija. Mano partneris Dmitrijus kartoja mano judesius. Mane vis dar pavyksta nustebinti jo tikslumu. Juk jis visai nepanašus į mane: jis už mane jaunesnis, daug aukštesnis ir plačiapetis... Ir tada man kažkas atsitinka. Matau, kad jis ginasi nuo kažkokių nematomų smūgių. Kai šokau pati, man atrodė, kad visas jausmas kyla iš vidaus. Dabar suprantu, kad „ne pati visko sugalvojau“ – turėjau priežasčių ir apmaudui, ir skausmui. Man nepakeliamai gaila jo, šokančio, ir savęs, žiūrinčio, ir savęs, kaip tuo metu, kai visa tai išgyvenau. Ji nerimavo, stengėsi sau to nepripažinti, stumdė visa tai gilyn, užrakino dešimčia užraktų. Ir dabar viskas išeina.
Matau, kaip Dmitrijus sunkiai pakyla iš snukio, su pastangomis tiesina kelius ...
Jums nebereikia slėpti savo jausmų. Tu nesi vienas. Aš būsiu ten, kol tau to reikės
Muzika sustoja. „Papasakokite vienas kitam, kaip jautėtės“, – siūlo šeimininkas.
Dmitrijus prieina prie manęs ir įdėmiai žiūri į mane, laukdamas mano žodžių. Praveriu burną, bandau kalbėti: „Buvo... buvo taip...“ Bet iš akių bėga ašaros, užkliūna gerklė. Dimitrijus paduoda man pakuotę popierinių nosinių. Atrodo, kad šis gestas man sako: „Nebereikia slėpti savo jausmų. Tu nesi vienas. Aš būsiu ten tol, kol tau to reikės“.
Pamažu ašarų upelis nusausėja. Jaučiu neįtikėtiną palengvėjimą. Dmitrijus pasakoja: „Kai tu šokai, o aš žiūrėjau, tiesiog stengiausi būti dėmesingas ir viską prisiminti. Aš neturėjau jokių jausmų.» Man tai patinka. Jo dėmesys man buvo svarbesnis nei užuojauta. Su savo jausmais galiu susitvarkyti pati. Bet kaip malonu, kai šiuo metu kažkas yra šalia!
Keičiamės vietomis – ir pamoka tęsiasi….
1 Konferencijos svetainė pd-conf.ru