Nepaisant informacijos gausos, vis dar turime daug išankstinių nusistatymų, galinčių apsunkinti intymų gyvenimą. Seksologė ir psichoanalitikė Catherine Blanc kiekvieną mėnesį analizuoja vieną iš šių populiarių nuomonių.
Seksualiniuose santykiuose dalyvauja du žmonės, o tai reiškia, kad už juos atsakingi abu partneriai. Kiekvienas čia turi savo kuklumo zonas, ribas, kas leistina, dviejų fantazijos ne visada ir ne visada sutampa. Bet ar galima sakyti, kad kažkas dėl to „kaltas“? Pavyzdžiui, moteris, kuri nėra pakankamai seksuali, išradinga, aktyvi... Ar ji turi maitinti vyro vaizduotę – tarsi vaikas, kuris nežino, ką su savimi daryti, ir laukia, kol suaugs sugalvok jam žaidimą? O jei paskatinimo lauki tik iš išorės, iš kito, ar yra garantija, kad tai suteiks malonumą? O gal pačiam „nuobodžiausiam“ žmogui kažko trūksta viduje — ir dėl to toks nuobodulys ir skundai, kad partnerė negali sustoti, kad ir kiek įdėtų pastangų?
Šiandien mūsų pasaulį daugiausia sudaro pavyzdžiai, standartai, modeliai – todėl modernus vyras vis rečiau linkęs ieškoti erotinio įkvėpimo šaltinio savyje ir savo santykiuose. Be to, iš prigimties jis labiau reaguoja į vizualinius įspūdžius: skirtingai nei moteris, gali matyti savo organą, stebėti jo jaudulį. Dėl šios savybės jis mieliau ieškos vizualinio stimulo išorėje, nei atsigręžs į vidų, link noro šaltinio. Tačiau lytinė branda susideda iš gebėjimo rasti įkvėpimo savyje, pamaitinti savo troškimą, ryžtis užkariauti kitą. Šis kūrybiškumas pasireiškia mūsų jausmuose ir klausimais, kuriuos kreipiame sau ir savo partneriui.
Galiausiai, nuobodulys lovoje gali kalbėti ir apie gilesnį nepasitenkinimą – santykius plačiąja prasme. Tada turėtumėte užduoti sau klausimą: kas juose ne taip? O gal tau sunku leisti sau parodyti jausmingumą — ir gelbsti fantazijos, kad kažkur ir su kitu viskas būtų visiškai kitaip... Tokiu atveju tikrai jokios naujos pozos lovoje nieko nepakeis.