Darbe, santykiuose, draugų kompanijoje tokie žmonės pretenduoja į lyderystę ir daro viską, kad pavyktų. Dažnai jų pastangos yra atlyginamos, tačiau sėkmės jiems nepakaks. Kodėl toks apsėdimas rezultatams?
„Šiandienos visuomenė yra susijusi su pasirodymu“, – aiškina prancūzų sociologas Alainas Erenbertas, knygos „Darbas būti savimi“ autorius. Tapti žvaigžde, įgyti populiarumą – jau ne svajonė, o pareiga. Noras laimėti tampa galingu impulsu, verčia mus nuolat tobulėti. Tačiau tai taip pat gali sukelti depresiją. Jei, nepaisant visų mūsų pastangų, vis tiek nesiseka, mums darosi gėda, o mūsų savivertė krenta.
Likite išskirtiniu vaiku
Kai kuriems prasibrauti į viršūnę ir ten įsitvirtinti yra gyvybės ir mirties klausimas. Žmonės, kurie eina per galvą ir nedvejodami naudojasi nešvariausiomis priemonėmis savo tikslams pasiekti, dažnai labai reikalauja aplinkinių susižavėjimo ir nesugeba suvokti kitų problemų. Abu jie apibūdina narcizišką asmenybę.
Šis tipas pastebimas jau vaikystėje. Toks vaikas turi būti vienintelis savo tėvų meilės objektas. Pasitikėjimas šia meile yra vaiko savigarbos pagrindas, kuriuo remiasi jo pasitikėjimas savimi.
„Tėvų meilė yra paveldas, kurį nešiojamės su savimi visą gyvenimą“, – sako psichoterapeutė ir instituto direktorė Antonella Montano. AT Beck Romoje. – Tai turi būti besąlygiška. Tuo pačiu metu meilės perteklius gali turėti žalingų pasekmių: vaikas patikės, kad visi be išimties turėtų jį dievinti. Jis laikys save pačiu protingiausiu, gražiausiu ir stipriausiu, nes taip sakė jo tėvai. Užaugę tokie žmonės laiko save tobulais ir atkakliai laikosi šios iliuzijos: ją prarasti jiems reiškia prarasti viską.
Būti mylimiausiam
Kai kuriems vaikams neužtenka būti mylimam, juos reikia labiausiai mylėti. Šį poreikį sunku patenkinti, jei šeimoje yra kitų vaikų. Pasak prancūzų psichiatro Marcelio Rufo, knygos „Seserys ir broliai“ autoriaus. Meilės liga“, šis pavydas negaili nė vieno. Vyresniam vaikui atrodo, kad visa tėvų meilė atitenka jaunesniajam. Jaunesnysis jaučiasi taip, lyg visada pasiveja kitus. Viduriniai vaikai visai nežino, ką daryti: atsiduria tarp pirmagimio, „pagal stažą“, ir kūdikio, kurį visi rūpinasi ir brangina.
Negalėdamas vėl išsikovoti vietos tėvų širdyse, žmogus už tai kovoja lauke, visuomenėje.
Klausimas, ar tėvai sugebės meilę „paskirstyti“ taip, kad kiekvienas iš vaikų pajustų savo padėties ir vietos šeimoje grožį. Tai toli gražu ne visada įmanoma, o tai reiškia, kad vaikui gali kilti jausmas, kad jo vieta užimta.
Negalėdamas vėl išsikovoti vietos tėvų širdyse, jis už tai kovoja lauke, visuomenėje. „Deja, per dažnai paaiškėja, kad pakeliui į šią viršūnę žmogus prarado savo interesus, santykius su artimaisiais, apleido savo sveikatą“, - skundžiasi Montano. Kaip tu gali nuo to nenukentėti?
Ką daryti
1. Kalibruokite taikinius.
Kovoje dėl vietos saulėje lengva prarasti prioritetus. Kas tau yra vertinga ir svarbu? Kas tave varo? Ką tu gauni darydamas tai, o ne kitaip?
Šie klausimai padės nubrėžti ribą tarp narciziškos mūsų asmenybės dalies diktuojamų tikslų ir sveikų siekių.
2. Elkitės protingai.
Veikdami impulsų ir emocijų įtakoje, trumpam trypkite supančią aplinką, nepalikdami nė vieno akmens. Kad pergalės skonis neapnuodytų egzistencijos, pravartu dažniau klausytis proto balso.
3. Įvertink pergalę.
Pasiekiame viršūnę, bet nesijaučiame patenkinti, nes prieš mus jau šmėžuoja naujas tikslas. Kaip nutraukti šį užburtą ratą? Visų pirma – suvokti įdėtas pastangas. Pavyzdžiui, studijuodami dienoraštį ir užduočių, kurias atlikome, kad gautume tai, ko norėjome, sąrašą. Taip pat labai svarbu padovanoti sau dovaną – mes to nusipelnėme.
4. Priimk pralaimėjimą.
Stenkitės nesijaudinti. Paklauskite savęs: „Ar galėtum geriau? Jei atsakymas yra teigiamas, pagalvokite apie kito bandymo planą. Jei neigiama, atsisakykite šios nesėkmės ir užsibrėžkite sau labiau pasiekiamą tikslą.
Patarimai kitiems
Dažnai žmogus, kuris siekia būti „numeris vienas“, laiko save nesėkmingu, „pirmu nuo galo“. Geriausia, ką galite padaryti dėl jo, tai įtikinti jį, kad jis mums vertingas pats savaime, nepaisant sėkmės ir pasiekimų, ir kad vieta, kurią jis užima mūsų širdyse, niekur nedings.
Taip pat labai svarbu atitraukti jį nuo amžinos konkurencijos ir vėl atverti jam paprastų dalykų džiaugsmą.