Leonidas Kaganovas apie save
Mokslinės fantastikos rašytojas, scenaristas, komikas. Knygų, filmų ir televizijos scenarijų, dainų autorius. Rusijos bendros įmonės narys. Gyvenu Maskvoje, nuo 1995-ųjų užsidirbu iš literatūrinio darbo. Vedęs. Mano autorinė svetainė internete lleo.me egzistuoja jau beveik 15 metų – tai mano „namai“, kuriuose pilna visko, ką dariau ir darau: pirmiausia čia mano tekstai – proza, humoras, filmų scenarijai. ir TV, straipsniai, dainos mp3 į mano eilėraščius ir daug daugiau. Be to, svetainėje yra daug skilčių su įvairiausiais juokeliais ir gudrybėmis, kurios nesusijusios su mano literatūrine kūryba, o buvo sukurtos mano laisvalaikiu.
Dėl visų kitų klausimų: [email protected]
Mobilusis (MTS): +7-916-6801685
ICQ nenaudoju.
Biografija
Gimė 21 m. gegužės 1972 d. statybos inžinieriaus šeimoje. Baigė mokyklos 8 klasę, MTAT technikumą (radijo elektronika), Maskvos kalnakasybos universitetą (programavimas) ir Maskvos valstybinio universiteto Psichologijos fakultetą (neuropsichologija). Kurį laiką dirbau programuotoju, kūriau geofizikos ir dozimetrijos prietaisų modulius asamblieryje, vėliau dirbau OSP-Studio TV scenaristų komandoje ir pan., tada visiškai užsiėmiau literatūriniu darbu. Nuo 1998 m. bendroje Rusijos įmonėje.
skoniai, įpročiai
Skaitau nedaug knygų, bet apgalvotai – per metus perskaitau tik 4-6 knygas. Iš mėgstamiausių vietinių autorių - Strugatskis, Pelevinas, Lukjanenko. Iš klasikų vertinu Gogolį, Bulgakovą, Averčenką.
Mėgstamiausi filmai: Lola Rennt, Forest Gump. Labai mėgstu kokybišką 3D animaciją (pvz. «Šrekas», «Ratatouille»), nors mėgstu ir animacinius filmus apie «Masyanya».
Klausau įvairios muzikos, tokių kaip „Morcheeba“, „Air“, „The Tiger Lillies“, „Winter Cabin“, „Underwood“.
Iš maisto man labiausiai patinka keptos bulvės, kebabai, vobla su kefyru (klaidinga manyti, kad jie nesuderinami). Mėgstu važinėtis paspirtuku (mažu motociklu, jei kas nežino).
Aš visada visur vėluoju ir nieko negaliu padaryti. Mano gyvenimo būdas yra gana niūrus, o mano požiūris į dalykus iš esmės abejingas, bet atvirkščiai, rimtai žiūriu į svarbius klausimus ir net dėl daugelio smulkmenų mano pozicija yra principinesnė nei daugelio, pavyzdžiui:
Kompiuterinių žaidimų nežaidžiu, spaudos neskaitau, televizoriaus neturiu — gaila gaišti laiko, o jo neužtenka. Svarbiausios pasaulio naujienos mane vienaip ar kitaip pasieks nedelsdamos, o nesvarbių nereikia.
Niekada nenaudojome „Windows“ sistemos – nekenčiame vienas kito. Kadaise dirbo OS/2, dabar Linux (ALT).
Aš nerūkau. Nuo vaikystės nusprendžiau, kad nedarysiu, ir niekada to nebandžiau.
Alkoholį vartoju saikingai. Tradicija pilti etanolio tirpalą į organizmą man neatrodo per daug pagrįsta.
Esu atsargus dėl narkotikų. Mano psichologijos specialybė buvo narkologija ir psichofarmakologija, ir aš puikiai žinau tikrąjį opiatų pavojų. Iš esmės nebendrauju su žmonėmis, kurie vartojo opiatus – aš netikiu visiško išgydymo galimybe, atsiprašau.
Nesu religingas, bet ne todėl, kad „dar neradau“, o todėl, kad tokie mano įsitikinimai. Studijų metais rimtai studijavau religijos psichologiją, studijavau įvairius šventraščius ir teorijas, bet nuo to laiko nebesidomiu religiniais klausimais. Bet man nepatinka terminas „ateistas“, nes jis reiškia neigimą ir kovą. Tačiau neigti „ko nėra“ yra beprasmiška, o kovoti su kažkieno tikėjimu taip pat neetiška. Todėl nereligingus žmones vadinti ateistais yra taip pat juokinga, kaip ir pėsčiuosius vadinti antislidininkais. Man nepatinka ir terminas „netikintysis“: galima manyti, kad be religijos nėra idėjų ir moralinių idealų, kuriais būtų galima tikėti. Taigi aš nesu religingas. Gerbiu bet kokias religines ir filosofines mokyklas, bet negerbiu bet kokios agitacijos.
Jei perskaitėte visa tai ir jau turite tvirtą supratimą apie mano skonį, įpročius ir dvasinį pasaulį, tai neteisinga, kaip ir bet kokia paviršutiniška idėja 🙂