„Geriausias būdas rasti laisvę – tapti tuo, ką visuomenė vadina benamiais“, – sako Bobas Wellsas, knygos „Nomadland“ ir to paties pavadinimo „Oskaro“ laureato filmo herojus. Bobas – ne autorių išradimas, o tikras žmogus. Prieš kelerius metus jis pradėjo gyventi furgone, o tada įkūrė svetainę su patarimais tiems, kurie, kaip ir jis, nusprendė išeiti iš sistemos ir pradėti savo kelią į laisvą gyvenimą.
„Pirmą kartą patyriau laimę, kai pradėjau gyventi sunkvežimyje. Nomado Bobo Wellso istorija
Ant bankroto slenksčio
Bobo Wellso van odisėja prasidėjo maždaug prieš dvidešimt metų. 1995 metais jis išgyveno sunkias skyrybas su žmona, dviejų mažamečių sūnų mama. Kartu jie gyveno trylika metų. Jis, jo paties žodžiais, buvo „užkimšęs skolą“: skola buvo 30 USD už maksimaliai panaudotas kredito korteles.
Ankoridžas, kuriame apsistojo jo šeima, yra didžiausias Aliaskos miestas, o būstas ten brangus. O iš 2400 dolerių, kuriuos vyras kas mėnesį parnešdavo namo, pusė atiteko buvusiai žmonai. Reikėjo kur nors pernakvoti, ir Bobas persikėlė į Vasiljos miestelį, esantį septyniasdešimties kilometrų nuo Ankoridžo.
Prieš daugelį metų jis ten nusipirko apie hektarą žemės, ketindamas statytis namą, tačiau toje vietoje iki šiol buvo tik pamatai ir grindys. Ir Bobas pradėjo gyventi palapinėje. Aikštelę jis padarė savotiška automobilių stovėjimo aikštele, iš kurios galėjo važiuoti į Ankoridžą – dirbti ir pamatyti vaikus. Kasdien važiuodamas tarp miestų, Bobas eikvodavo laiką ir pinigus benzinui. Kiekvienas centas buvo skaičiuojamas. Jis vos nepapuolė į neviltį.
Persikraustymas į sunkvežimį
Bobas nusprendė atlikti eksperimentą. Norėdamas sutaupyti degalų, savaitę pradėjo leisti mieste, miegodamas sename pikape su priekaba, o savaitgaliais grįždavo į Vasilą. Pinigai tapo šiek tiek lengviau. Ankoridže Bobas pastatė automobilį priešais prekybos centrą, kuriame dirbo. Vadovai neprieštaravo, o jei kas neateidavo į pamainą, paskambindavo Bobui – juk jis visada šalia – ir taip užsidirbdavo viršvalandžius.
Jis bijojo, kad žemiau nėra kur nukristi. Jis pasakė sau esąs benamis, nevykėlis
Tuo metu jis dažnai susimąstė: „Kiek aš galiu tai ištverti? Bobas negalėjo įsivaizduoti, kad visada gyvens mažame pikape, ir pradėjo svarstyti kitas galimybes. Pakeliui į Vasilą jis aplenkė apleistą sunkvežimį su iškaba SALE, stovėjusį prie elektros parduotuvės. Vieną dieną jis nuėjo ten ir paklausė apie automobilį.
Sužinojo, kad sunkvežimis važiuoja visu greičiu. Jis buvo tiesiog toks neišvaizdus ir sumuštas, kad viršininkui buvo gėda jį siųsti į keliones. Už tai jie prašė 1500 USD; lygiai tokia suma buvo skirta Bobui, ir jis tapo senos nuolaužos savininku.
Kūno sienos buvo kiek daugiau nei dviejų metrų aukščio, gale buvo pakeliamos durys. Grindys buvo du su puse x trys su puse metro. Mažas miegamasis tuoj išeis, pagalvojo Bobas, klodamas viduje putas ir antklodes. Tačiau pirmą kartą ten praleidęs naktį, jis staiga pradėjo verkti. Kad ir ką jis sakytų sau, situacija jam atrodė nepakeliama.
Bobas niekada ypač nesididžiavo savo gyvenimu. Tačiau kai būdamas keturiasdešimties persėdo į sunkvežimį, dingo paskutiniai savigarbos likučiai. Jis bijojo, kad žemiau nėra kur nukristi. Vyras kritiškai įvertino save: dirbantis dviejų vaikų tėvas, kuris negalėjo išgelbėti savo šeimos ir nugrimzdo iki to, kad gyvena automobilyje. Jis pasakė sau esąs benamis, nevykėlis. „Verkimas naktimis tapo įpročiu“, – sakė Bobas.
Šis sunkvežimis tapo jo namais ateinančius šešerius metus. Tačiau, priešingai nei tikėtasi, toks gyvenimas jo nenutempė į dugną. Pokyčiai prasidėjo, kai jis apsigyveno savo kūne. Iš faneros lakštų Bobas pasistatė dviaukštę lovą. Miegojau apatiniame aukšte, o viršutinį naudojau kaip spintą. Jis net suspaudė patogią kėdę į sunkvežimį.
Kai įsėdau į sunkvežimį, supratau, kad viskas, ką man pasakė visuomenė, yra melas.
Prie sienų pritvirtintos plastikinės lentynos. Nešiojamo šaldytuvo ir dviejų degiklių viryklės pagalba įrengė virtuvėlę. Parduotuvės vonioje pasiėmė vandens, tik iš čiaupo surinko butelį. O savaitgaliais jo aplankyti atvažiuodavo sūnūs. Vienas miegojo ant lovos, kitas – fotelyje.
Po kurio laiko Bobas suprato, kad nebe taip pasiilgo savo senojo gyvenimo. Atvirkščiai, pagalvojus apie kai kuriuos buitinius aspektus, kurie jam dabar nerūpėjo, ypač apie sąskaitas už nuomą ir komunalines paslaugas, jis vos nešoktelėjo iš džiaugsmo. O sutaupytais pinigais įrengė savo sunkvežimį.
Užtaisė sienas ir stogą, nusipirko šildytuvą, kad nesušaltų žiemą, kai temperatūra nukris žemiau nulio. Įrengtas ventiliatorius lubose, kad vasarą nekentėtų nuo karščio. Po to šviesą vesti jau nebuvo sunku. Netrukus jis netgi gavo mikrobangų krosnelę ir televizorių.
„Pirmą kartą patyriau laimę“
Bobas buvo taip pripratęs prie šio naujo gyvenimo, kad negalvojo apie kraustymąsi net tada, kai variklis pradėjo gesti. Jis pardavė savo sklypą Vasiloje. Dalis pajamų buvo skirta variklio remontui. „Nežinau, ar būčiau turėjęs drąsos gyventi tokį gyvenimą, jei aplinkybės nebūtų manęs privertusios“, – savo svetainėje prisipažįsta Bobas.
Tačiau dabar, žvelgdamas atgal, jis džiaugiasi šiais pokyčiais. „Kai įsėdau į sunkvežimį, supratau, kad viskas, ką man pasakė visuomenė, yra melas. Esą privalau ištekėti ir gyventi name su tvora ir sodu, eiti į darbą ir gyvenimo pabaigoje būti laiminga, bet iki tol likti nelaiminga. Pirmą kartą laimę patyriau, kai pradėjau gyventi sunkvežimyje.