Būdavo, kad gyvenimas tiesiogine to žodžio prasme baigiasi išėjus į pensiją – žmogus nustojo būti reikalingas visuomenei, o geriausiu atveju savo gyvenimą skyrė vaikams ir anūkams. Tačiau dabar viskas pasikeitė. Senatvė atveria naujus horizontus, sako psichoterapeutė Varvara Sidorova.
Dabar mums įdomus laikas. Žmonės pradėjo gyventi ilgiau, jaučiasi geriau. Bendra savijauta aukštesnė, todėl atsiranda vis daugiau galimybių išsigelbėti nuo nereikalingo fizinio darbo, turime laisvo laiko.
Požiūris į amžių priklauso nuo visuomenės lūkesčių. Biologiškai pagrįsto požiūrio į save nėra jokiame amžiuje. Šiandien daugelis, sulaukę 50 metų, planuoja gyventi dar 20, 30 metų. O žmogaus gyvenime susiformuoja netikėtas periodas, kai atrodo, kad visos gyvenimiškos užduotys jau įvykdytos, bet laiko dar daug.
Prisimenu laikus, kai žmonės išeidavo į pensiją išdirbę savo pareigas (moterys – 55 m., vyrai – 60 m.) su jausmu, kad gyvenimas baigėsi arba beveik baigėsi. Jau toks tylus, ramus, kaip oficialiai vadinamas, išgyvenimo metas.
Ir gerai prisimenu, kad mano vaikystėje 50 metų vyras buvo labai pagyvenęs padaras su pilvu, ir ne tik todėl, kad buvau jaunas. Jis yra garbingas, skaito laikraštį, sėdi kaime ar užsiima kažkokiais labai ramiais reikalais. Niekas nesitikėjo, kad, pavyzdžiui, 50 metų vyras bėgs. Atrodytų keistai.
Dar keistesnė buvo 50 metų moteris, kuri nusprendė sportuoti ar šokti. Variantas, kad būdamas 40 metų gali turėti vaikų, net nebuvo svarstomas. Be to, prisimenu pokalbius apie vieną draugą: „Kokia gėda, ji pagimdė būdama 42 metų“.
Buvo toks socialinis stereotipas, kad antroji gyvenimo pusė turi būti rami, kad žmogus nebeturėtų ypatingų norų. Jis, kaip sakoma, gerai nugyveno savo gyvenimą, o dabar yra aktyvios kartos sparnuose, padeda namų ruošoje. Jis turi mažai įprastų ramių malonumų, nes pagyvenęs žmogus turi mažai jėgų, mažai trokšta. Jis gyvena.
Šiuolaikinis penkiasdešimties metų vyras jaučiasi gerai, turi daug jėgų. Kai kurie turi mažų vaikų. Ir tada žmogus atsiduria kryžkelėje. Yra kažkas, ko išmokė seneliai ir proseneliai: gyvenk. Šiuolaikinė kultūra kažko moko dabar – būk amžinai jaunas.
O pažiūrėjus, pavyzdžiui, reklamą, matyti, kaip senatvė palieka masinę sąmonę. Reklamoje nėra padoraus ir gražaus senatvės įvaizdžio. Visi iš pasakų prisimename, kad buvo jaukių senolių, išmintingų senolių. Viskas dingo.
Tik viduje dabar yra supratimas, ką daryti, kaip pačiam susitvarkyti šį naują gyvenimą.
Matyti, kaip spaudžiant besikeičiančioms aplinkybėms, klasikinis senatvės vaizdas išsilieja. Ir žmonės, kurie dabar įžengia į šį amžių, vaikšto po nekaltas žemes. Prieš juos niekas nebuvo praėjęs šios nuostabios srities. Kai yra jėgos, yra galimybės, praktiškai nėra įsipareigojimų, nėra socialinių lūkesčių. Atsiduri atvirame lauke, ir daugeliui tai gana baisu.
Kai baisu, stengiamės rasti sau kažkokį palaikymą, patarimus. Paprasčiausias dalykas yra pasiimti ką nors paruošto: arba tai, kas jau yra, arba pasiimti jauno elgesio modelį, kuris iš tikrųjų yra neadekvatus, nes patirtis kitokia, norai skirtingi... O ko gera norėti ir kas yra gerai, kad galiu tokiame amžiuje, niekas nežino.
Turėjau įdomų atvejį. Pas mane atėjo 64 metų moteris, kuri sutiko mokyklinę meilę ir po trejų metų pasimatymo vis dėlto nusprendė susituokti. Visai netikėtai ji susidūrė su tuo, kad daugelis ją smerkia. Be to, draugai jai tiesiogine prasme pasakė: „Atėjo laikas pagalvoti apie savo sielą ir tu ketini tuoktis“. Ir, rodos, vis tiek nusidėjo kūnišku artumu, kuris, draugų požiūriu, neįlipo į jokius vartus.
Ji tikrai pramušė sieną, savo pavyzdžiu parodydama, kad tai įmanoma. Tai prisimins jos vaikai, anūkai, tada šis pavyzdys kažkaip bus įterptas į šeimos istoriją. Būtent iš tokių pavyzdžių dabar formuojasi požiūrių kaita.
Vienintelis dalykas, kurio tokio amžiaus žmonėms galite palinkėti, yra įsiklausyti į save. Nes tik viduje dabar yra supratimas, ką daryti, kaip pačiam susitvarkyti šį naują gyvenimą. Nėra kuo pasikliauti: tik tu pats gali pasakyti, kaip gyventi.
Šiuolaikinis miestietis keičia ne tik gyvenimo būdą, bet ir užsiėmimą. Mano kartoje, pavyzdžiui, 1990-aisiais daugelis keitė darbą. Ir iš pradžių visiems buvo sunku, o paskui visi rado norimą profesiją. Ir beveik visi jie skyrėsi nuo to, ką išmoko pradžioje.
Matau, kad 50 metų žmonės pradeda ieškoti sau naujo užsiėmimo. Jei jie to negali padaryti pagal profesiją, jie tai padarys pagal hobį.
Tie, kurie atranda sau naujų veiklų, net nepastebi tokio daugeliui sunkaus laiko kaip išėjimas į pensiją. Su dideliu susidomėjimu ir susižavėjimu žvelgiu į žmones, kurie tokiame amžiuje randa naujus sprendimus, nesant socialinių raginimų ir palaikymo, mokausi iš jų, stengiuosi apibendrinti jų patirtį, o ši socialinių pokyčių akimirka mane labai užvaldo.
Žinoma, gali be galo piktintis, kad manęs nebeima į specialybę, nebegaliu padaryti karjeros. Vis tiek reikia išbandyti kažką naujo. Jei jūsų nenuveda ten, kur norite, susiraskite kitą vietą, kurioje jums bus malonu, smagu ir įdomu.
Kur tu esi savo šeimininkas - vis tiek gali būti tokia užuomina. Daugelis žmonių bijo nežinomybės, ypač kai galvoja, kaip į tai reaguos kiti. Tačiau kiti reaguoja kitaip.
Kažkas apie 64 metų moterį, kuri bando gyventi aktyviai, sako: „Koks siaubas, koks košmaras“. Kažkas turi daug žmonių, kurie smerkia. Ir kažkas, priešingai, sako apie ją: „Koks puikus žmogus“. Ir čia galime patarti tik viena: ieškokite bendraminčių, ieškokite tų, kurie jus palaikys. Tokių žmonių yra daug, tu ne vienas. Tai tikrai.
Nesistenkite atrodyti seksualiai ir patraukliai. Neieškok meilės, ieškok meilės
Taip pat pažiūrėkite į veidrodį ir patobulinkite tai, ką turite, net jei prisimenate, kad buvote jaunas. Iš pradžių, žinoma, gali išsigąsti ten pažiūrėjus, nes vietoj 20 metų gražuolės į tave žiūri 60 metų pagyvenusi dama. Bet kuo labiau padarysite šią damą ne jauną, o gražią, tuo labiau ji jums patiks.
Pažiūrėkite į moteris, vyresnes už jus 10, 15, 20 metų. Galite pasirinkti modelį, galite suprasti, kuo pasikliauti, link ko judėti, kaip pasipuošti, kad būtų ne juokinga, o natūralu.
Yra dar vienas svarbus dalykas: dažnai, ypač pastaruoju metu, painiojame seksualinį patrauklumą ir gebėjimą sukelti meilę. Ne visada mums reikia žadinti seksualinį potraukį, užtenka tik patikti.
Šiuolaikinė, ypač žurnalų ar televizijos kultūra, liepia atrodyti seksualiai. Tačiau keista atrodyti seksualiai sulaukus 60 metų, ypač jei nieko panašaus nenorite.
Visi suprantame, kad 60 metų moterį gali mylėti įvairūs žmonės. Ne tik vyrus, kurie ieško poros, moterį 60 metų gali mylėti kitos moterys, vyrai, kurie neieško poros, o tiesiog įdomus, geras žmogus.
Ją gali mylėti vaikai, seni žmonės ir net katės bei šunys. Nesistenkite atrodyti seksualiai ir patraukliai ir to neieškokite. Neieškok meilės, ieškok meilės. Bus paprasčiau.