Nenuostabu, kad jie sako, kad vaikų auklėjimas prasideda nuo jų tėvų auklėjimo.
Įsivaizduokite situaciją, kai esate kažkam labai aistringi. Pavyzdžiui, norite atlikti remontą namuose. O dabar jūs galvojate apie detales, interjerą, baldus. Kokius tapetus turėsi, kur dėsi sofą. Norite gyventi bute su savo svajonių renovacija. Ir tau įdomu viską daryti pačiam. Ir tada kažkas atskrenda, paima visus jūsų eskizus, išmeta juos į šiukšliadėžę ir sako:
– Viską padarysiu pats! Aš galiu tai padaryti daug geriau! Padėsime čia sofą, tapetai bus tokie, o tu atsisėsk ir atsipalaiduok, o dar geriau – daryk tai arba aną.
Ką pajusite? Tikriausiai nusivylimas, kad nebereikės gyventi SAVO svajonių bute. Gyvensite KIENO svajonių bute. Gali būti, kad jo svajonės taip pat gerai, bet jūs vis tiek norėjote išpildyti savo.
Taip elgiasi daugelis tėvų, ypač tie, kurie augina ikimokyklinio amžiaus vaikus. Jie mano, kad viskas turi būti padaryta dėl vaiko. Kad jie privalo atleisti vaiką nuo visų rūpesčių. Jie turi išspręsti visus sunkumus už jį. Ir taip nepastebimai atleidžia jį nuo rūpesčio kurti savo gyvenimą, kartais patys to nesuvokdami.
Pagavau save, kad viską bandau daryti pati dėl vaiko, kai nuvedžiau jį į vyresniąją darželio grupę. Prisimenu, tą dieną elgiausi kaip įprasta. Namuose aprengiau dukrytę, atvedžiau į darželį, pasodinau ir pradėjau nusirengti viršutinius drabužius, tada apsirengiau darželiui, apsiausiau. Ir tuo metu prie durų pasirodė berniukas su tėvu. Tėtis pasveikino mokytoją ir tarė sūnui:
— Iki.
Štai ir viskas!!! Dingo!!
Čia, galvoju, koks neatsakingas tėtis, pastūmė vaiką pas mokytoją, o kas jį nurengs? Tuo tarpu sūnus nusivilko drabužius, pakabino ant baterijos, persirengė marškinėlius ir šortus, apsiavė batus ir nuėjo į grupę... Oho! Na, tai kas čia neatsakingas? Pasirodo — I. Tas tėtis mokė savo vaiką persirengti, o aš pati persirengiu dukrai, ir kodėl? Nes manau, kad galiu tai padaryti geriau ir greičiau. Aš visada neturiu laiko laukti, kol ji kasys, ir tai užtruks.
Grįžau namo ir pradėjau galvoti, kaip užauginti vaiką, kad jis taptų savarankiškas? Tėvai mane po truputį mokė savarankiškumo. Jie visą dieną buvo darbe, vakarus leisdavo stovėdami eilėje prie parduotuvės ar dirbdami namų ruošos darbus. Mano vaikystė krito į sunkius sovietinius metus, kai parduotuvėse nieko nebuvo. O namuose taip pat neturėjome jokių prekių. Mama viską išplovė rankomis, nebuvo mikrobangų krosnelės, nebuvo ir pusgaminių. Nebuvo laiko su manimi maišytis, jei nori – jei nenori, būk nepriklausomas. Tuo metu tai buvo visas ikimokyklinis ugdymas. Šio „tyrimo“ minusas buvo tėvų dėmesio trūkumas, kurio taip trūko vaikystėje, net verksmo. Viskas susivedė į tai, kad viską perdariau iš naujo, griuvau ir užmiegu. Ir ryte viskas iš naujo.
Dabar mūsų gyvenimas taip supaprastintas, kad turime daug laiko užsiėmimams su vaikais. Bet tada kyla pagunda viską padaryti už vaiką, laiko tam užtenka.
Kaip padaryti, kad vaikas būtų nepriklausomas nuo mūsų? Kaip užauginti vaiką ir išmokyti jį mokėti rinktis?
Kaip su savo įsakymais nepakliūti į vaiko svajones?
Pirmiausia supraskite, kad darote tokias klaidas. Ir pradėkite dirbti su savimi. Tėvų užduotis – iki pilnametystės užauginti vaiką, pasirengusį gyventi savarankiškai. Ne elgetaujantis dėl kitų gerovės, bet galintis apsirūpinti pats.
Nemanau, kad katė moko kačiukus miauk, kad šeimininkas duos gabalėlį mėsos ir dar daugiau. Katė moko savo kačiukus patiems gaudyti pelę, nepasikliauti gera šeimininke, o pasikliauti savo jėgomis. Tas pats yra ir žmonių visuomenėje. Žinoma, labai gerai, jei mokote vaiką prašyti taip, kad kiti (tėvai, broliai, seserys, draugai) jam suteiktų viską, ko jam reikia. Na, o jei jie tiesiog neturi ką jam duoti? Jis turi turėti galimybę gauti reikalingų dalykų.
Antra, aš nustojau daryti dėl vaiko tai, ką ji galėtų padaryti pati. Pavyzdžiui, apsirengti ir nusirengti. Taip, ji ilgai kasinėdavo, o kartais susigundžiau ją greitai aprengti ar nurengti. Bet aš įveikiau save, ir po gana trumpo laiko ji pati pradėjo rengtis ir nusirenginėti, ir gana greitai. Dabar atsivežiau ją į grupę, pasisveikinau su mokytoja ir išėjau. Man patiko, tokia našta nukrito nuo pečių!
Trečia, ėmiau ją raginti viską daryti pačiai. Jei norite žiūrėti sovietinius animacinius filmus, patys įsijunkite televizorių. Porą kartų ji parodė, kaip ją įjungti ir kur gauti kasečių, o pati nustojo įjungti. Ir mano dukra išmoko!
Jei norite paskambinti moteriai, surinkite numerį patys. Pažiūrėkite, ką jūsų vaikas tikrai gali padaryti pats, parodykite jam ir leiskite tai padaryti.
Augindami ikimokyklinio amžiaus vaikus stenkitės palyginti juos su savimi, ką galėtumėte veikti tam tikrame amžiuje. Jei tu gali, vadinasi, gali ir jis. Suvaržykite savo norus padėti atlikti gražius namų darbus. Pavyzdžiui, vaikas darželyje gavo užduotį ką nors nupiešti ar lipdyti. Leisk jam pačiam tai padaryti.
Aerobikos sekcijoje vyko naujametinis geriausio piešinio konkursas. Tėvai stengėsi iš visų jėgų. Labai labai gražūs, tikri šedevrai. Bet, mieli tėveliai, koks čia jūsų vaiko nuopelnas? Pati dariau savo, kreiva — įstrižai, 4 metukų vaikui — normalu. Juk ji viską padarė pati! Ir kaip tuo pačiu savimi didžiuojuosi: „Aš pati“!
Be to, išmokti sau tarnauti yra pusė darbo. Turite mokytis ir galvoti patys. Ir duokite laiko suaugti.
Žiūriu animacinį filmuką MOWGLI ir verkiu. Aš klausiu:
- Kas nutiko?
Vilkė išvarė jauniklius iš namų. Kaip ji galėjo? Juk ji mama.
Puiki proga pasikalbėti. Dabar, kai turiu gyvenimiškos patirties, matau, kad savarankiškumo galima išmokyti arba „blogąja“, arba „gerąja prasme“. Tėvai mane išmokė nepriklausomybės „blogąja prasme“. Man visada sakydavo, kad tu čia niekas. Kai turi nuosavą namą, ten darysi kaip nori. Imk tai, kas duota. Štai tada, kai esi suaugęs, pirk sau tai, ko nori. Nemokyk mūsų, tai kai turėsi savo vaikų, tada auginsi kaip nori.
Jie pasiekė savo tikslus, aš gyvenu savarankiškai. Tačiau atvirkštinė šio auklėjimo pusė buvo šiltų šeimos santykių trūkumas. Vis dėlto nesame gyvūnai, kurie, užauginę vaiką, iškart jį pamiršta. Mums reikia artimųjų ir draugų, reikia moralinės paramos, bendravimo ir jausmo, kad esame reikalingi. Taigi, mano užduotis yra išmokyti vaiką „gera prasme“, ir aš pasakiau štai ką:
— Vaikas tėvų namuose yra svečias. Jis ateina į tėvų namus ir privalo laikytis tėvų sukurtų taisyklių. Patinka ar ne. Tėvų užduotis – išmokyti vaiką orientuotis gyvenime ir išsiųsti gyventi savarankiškai. Matote, kai tik vilkė išmokė savo vaikus gaudyti žvėrieną, ji juos išvarė. Nes pamatė, kad jie jau patys viską moka, o mamos jiems nereikia. Dabar jie turi pasistatyti savo namą, kuriame augins vaikus.
Vaikai puikiai supranta, kai jiems paprastai paaiškinama žodžiais. Dukra parduotuvėse neprašo žaislų, nesipykdo prieš žaislų lentynas, nes aš jai paaiškinau, kad tėvai nepirktų visko, ko vaikas nori. Tėvų užduotis – suteikti vaikui būtiną minimumą gyvenimui. Visa kita turės padaryti vaikas. Tai yra gyvenimo prasmė, kurti savo pasaulį.
Aš palaikau visas savo vaiko svajones apie tolesnį jos gyvenimą. Pavyzdžiui, ji piešia namą su 10 aukštų. Ir aš jai aiškinu, kad namą reikia prižiūrėti. Norint išlaikyti tokį namą, reikia daug pinigų. O užsidirbti pinigų reikia protu. Norėdami tai padaryti, turite mokytis ir to siekti. Pinigų tema labai svarbi, apie tai būtinai pakalbėsime kitą kartą.
Ir daugiau stebėkite vaiką, jis jums pasakys, kaip padaryti jį savarankišką.
Kartą dukrai nupirkau ledų ant pagaliuko su žaisliuku. Susėdome kieme, kad ji pavalgytų. Ledai ištirpo, tekėjo, visas žaislas tapo lipnus.
– Išmesk į šiukšlių dėžę.
– Ne, mama, palauk.
Kodėl laukti? (pradedu nervintis, nes jau įsivaizduoju, kaip ji įlips į autobusą su purvinu žaislu).
– Palauk, apsisuk.
nusisukau. Atsisuku, žiūriu, žaislas švarus ir viskas švyti iš džiaugsmo.
– Matai, tu norėjai jį išmesti! Ir aš sugalvojau geresnį.
Kaip šaunu, ir aš buvau pasiruošusi priversti vaiką tai padaryti taip, kaip aš. Net nepagalvojau, kad užtenka tik žaislą gerai nuvalyti servetėle. Mane užkabino pirmoji mintis: „Šiukšles reikia išmesti“. Negana to, ji man parodė, kaip padėti jai tapti nepriklausoma. Įsiklausykite į jos nuomonę, skatinkite ieškoti kitų sprendimų būdų.
Linkiu jums lengvai išgyventi šį ikimokyklinio amžiaus vaikų auginimo laikotarpį ir sugebėti užmegzti draugiškus ir šiltus santykius su savo vaikais. Tuo pačiu auginant savarankiškus, laimingus ir savimi pasitikinčius vaikus.