PSIchologija
Filmas „Pagrindinis mokymas: atveriamos naujos galimybės. Sesiją veda prof. NI Kozlovas»

Visiškas TAIP – tai ir gebėjimas suprasti ne visada akivaizdžius pašnekovo ketinimus.

atsisiųsti video

Ketinimas yra vidinis, o vidinis nėra akivaizdus. Kaip žmogus supranta savo ketinimus? Kaip žmonės supranta kitų žmonių ketinimus?

Ketinimo žymėjimas

Žmogaus ketinimai jam toli gražu ne visada aiškūs, juolab kad dažnai jie nėra pakankamai suprantami pašnekovo. Norint išvengti nesąmoningų manipuliacijų, nesusipratimų ir konfliktų, rekomenduojama dažniau naudoti ketinimų žymėjimą.

Dvigubi standartai vertinant save ir kitus

Įprastas būdas masiniam žmogui pakelti savo savigarbą:

  • pagražinti savo ketinimus, pateikti sau palankioje šviesoje arba vertinti save ne pagal (nesėkmingus) veiksmus, o pagal (gerus) ketinimus.
  • pamatyti kitų ketinimus per neigiamą objektyvą arba spręsti ne pagal jų (gerus) ketinimus, o pagal (blogus) poelgius. Žr. Dvigubi standartai vertinant save ir kitus.

Istorijos iš gyvenimo

tėtis neblogas

Parašė Larisa Kim.

Ne taip seniai išmokau pripažinti savo klaidas ir visada pradėjau tai daryti, kai klydau. Sakau tiesiai:Aš padariau negerai. Nebaisu klysti, baisu nepripažinti klaidų. Esu paprastas žmogus, ir žmonės klysta. Dabar pagalvosiu, kaip ištaisyti situaciją ». Dar svarbiau, kad tai padeda man suprasti kitus žmones, kai jie daro klaidų, ir nepykti ant jų. Ir net aiškinti kitiems, kad nesupyktų. Keista, bet tai lengviausia paaiškinti vaikams, o ne suaugusiems.

Neseniai įvyko tokia situacija. Vyras atėjo į mokyklą pas dukrą, bet jos ten nebuvo. Jis bėgiojo koridoriais - nėra vaiko. Jis paklausė mokytojos, kur yra jo dukra, ji atsakė: „Kažkas ją jau pasiėmė“. Ir jį ištiko isterija. Skambino man telefonu, šaukė ir keikėsi. Tada paskambino seneliui ir moteriai, sužinojo, kad jie paėmė, bet nebegalėjo nusiraminti. Nuėjo pas juos dėl vaiko, visą kelią šaukė ant dukros TAIP, kad jai skaudėjo galvą.

Grįžtu iš darbo, vaikas ašaroja, tėvas be paliovos ją mato ir šaukia. Galų gale jis išvažiavo pasistatyti mašiną, aš nuvedžiau ją į lovą, o ji manęs klausia: „Mama, kodėl mūsų tėtis toks piktas ir blogas? – Ką pasakytumėte vaikui? Kodėl jis toks blogas? Taip šaukė?

Aš pasakiau štai ką: „Tėtis nėra blogas. Kai jis atėjo į mokyklą ir sužinojo, kad tavęs nebėra, jis mirtinai išsigando. Jis pagalvojo apie blogiausią dalyką, kad buvai pagrobtas. Ir dabar mes nežinome, ar kada nors tave surasime. Ir tėtis susirgo, jis nežino, kaip kitaip išreikšti savo sielvartą. Jis pradeda rėkti, šaukti viską, ką jaučia, kaltinti kitus. Visa tai dėl to, kad jis nebuvo išmokytas teisingai paleisti emocijas. Jis dėl to nekaltas, mes tai atleisime tėčiui.

Bet pagalvosime apie ateitį, jei patys atsidursime tokioje situacijoje, kad taip reaguoti nedera. Niekas tam netinka. Iš pradžių tėtis išsigando, dabar jaučiasi blogai ir jaučiasi kaltas, bet kartu ir nemoka prašyti atleidimo.

Dukra grįžusi vyrui negalėjo užmigti, puolė prie jo ir ėmė sakyti, kad supranta, kodėl tėtis taip rėkė, kad ji ant jo nepyksta, o labai jį myli. Vyrui iš karto neteko žado, nuo jo nukrito kaltės našta, o ir jis pats jau galėjo ramiai jai paaiškinti savo reakciją.


Palikti atsakymą