Medaus agara (Marasmius oreades)
- Padalinys: Basidiomycota (Basidiomycetes)
- Poskyris: Agaricomycotina (Agaricomycetes)
- Klasė: Agarikomicetai (Agaricomycetes)
- Poklasis: Agaricomycetidae (Agaricomycetes)
- Užsakymas: Agaricales (Agaric arba Lamellar)
- Šeima: Marasmiaceae (Negniuchnikovye)
- Gentis: Marasmius (Negnyuchnik)
- Tipas: Marasmius oreades (pievų grybas)
- Pievų puvinys
- Marasmiaus pieva
- Pieva
- gvazdikėlių grybas
linija:
Pievinės agaros kepurėlės skersmuo – 2-5 cm (randama ir didesnių egzempliorių), jaunystėje kūgiška, vėliau atsiskleidžia beveik pasvirusi su buku gumburu centre (seni išdžiūvę egzemplioriai gali būti ir taurelės formos). Spalva normaliomis sąlygomis yra gelsvai ruda, kartais su šiek tiek pastebima zona; išdžiūvusi kepurė dažnai įgauna šviesesnę, beveik baltą spalvą. Minkštimas plonas, blyškiai gelsvas, malonaus skonio ir stipraus savito kvapo.
Įrašai:
Pievinė medaus agara turi retas lėkštes, nuo išaugusių jauname amžiuje iki laisvų, gana plačių, balkšvai kreminių.
Sporų milteliai:
Balta.
Koja:
Aukštis 3-6 cm, plonas, pluoštinis, sveikas, suaugusiems grybams labai kietas, kepurėlės spalvos arba šviesesnės.
Pievų grybas aptinkamas nuo vasaros pradžios iki spalio vidurio ar pabaigos pievose, soduose, laukymėse ir miško pakraščiuose, taip pat prie kelių; gausiai neša vaisius, dažnai formuoja būdingus žiedus.
Pievinis medaus grybas dažnai painiojamas su medieną mėgstančiomis Collybia, Collybia dryophylla, nors jos nėra labai panašios – kolibija auga išskirtinai miškuose, o jos lėkštės nėra tokios retos. Pavojinga būtų pievinę medaus agarą supainioti su balkšvuoju plekšniu Clitocybe dealbata – ji vystosi maždaug tokiomis pačiomis sąlygomis, tačiau ją išduoda gana dažnai besileidžiančios lėkštės.
Universalus valgomasis grybasTaip pat tinka džiovinti ir sriuboms.