Apie tai, kad esate vegetaras, geriau nutylėti. O tai, kad esate vegetarė mama ir netgi maitinate krūtimi, tuo labiau. Jei žmonės gali sutikti su pirmuoju, tai jie negali sutikti su antruoju! „Na, gerai, tu, bet vaikui to reikia! Ir aš juos suprantu, nes ji pati buvo tokia pati, nesugebėjusi susidurti su tiesa. Gal kam nors pravers mano motinystės patirtis, noriu, kad jaunos ar būsimos vegetarės mamos nieko nebijotų!
Mano kelyje laiku atsirado žmogus, kuris savo pavyzdžiu sugebėjo parodyti, kad nereikia priprasti prie veidmainystės, kai vienus myli, o kitus žudai... Šis vyras yra mano vyras. Kai pirmą kartą susitikome, man buvo gėda, kad jis vegetaras, ir norėjau suprasti: ką jis valgo? Daugiausia, apie ką galėjau galvoti ruošiantis bendrai namų vakarienei, buvo nusipirkti lenkišką šaldytų daržovių mišinį ir jį troškinti…
Tačiau laikui bėgant išmokau gaminti vegetariškai įvairiais būdais, todėl iškilo klausimas „Ką valgai? Dabar nelengva atsakyti. Aš atsakau, kaip taisyklė, taip: mes valgome VISKĄ, išskyrus gyvas būtybes.
Atrodo, kad žmogui taip lengva sekti savo prigimtine prigimtimi, mylėti gyvąjį, juo rūpintis. Tačiau kiek mažai yra tų, kurie nėra mūsų amžiaus iliuzijų ir apgaulės gniaužtuose, kurie tikrai iki galo parodo meilę!
Kartą klausiausi OG Torsunovo paskaitos ir man patiko jo klausimas auditorijai: ar jūs sakote, kad mėgstate vištieną? kaip tu ją myli? ar tau patinka, kai ji vaikšto po kiemą, gyvena savo gyvenimą, ar mėgsti ją valgyti su plutele? Valgyti su kepta plutele – tokia mūsų meilė. O ką mums byloja reklaminiai stendai su laimingomis karvėmis žaliose pievose ir ant pačiūžų šokančiomis dešrelėmis? Tiesiog anksčiau to nepastebėdavau, apie tai negalvojau. Bet tada, lyg man atsivėrė akys ir pamačiau žiaurų tokios reklamos pobūdį, pamačiau ne lentynas su maistu, o lentynas su žmonių žiaurumo aukomis. Taigi aš nustojau valgyti mėsą.
Artimieji maištavo, o dėl dvasios stiprybės, žinoma, perskaičiau kelias knygas, žiūrėjau filmus apie žaliavalgystę ir bandžiau ginčytis su artimaisiais. Dabar, manau, šiuose ginčuose įtikinau ne tiek juos, kiek save patį.
Gilesnių tiesų suvokimas ateina ne staiga, o tada, kai esame pasiruošę. Bet jei ateina, tai to nepastebėjimas, neatsižvelgimas tampa tarsi sąmoningu melu sau. Mėsos valgymas, drabužiai iš odos ir kailio, blogi įpročiai dingo iš mano gyvenimo, tarsi jų nebūtų buvę. Vyko apsivalymas. Kam neštis viso šito šlako svorį savo žemiškoje kelionėje? Tačiau čia yra problema: beveik nėra su kuo pasidalinti savo įsitikinimais, niekas nesupranta.
Būdama nėščia, gydytojams nieko nesakiau apie savo vegetarizmą, puikiai žinodama, kokia bus jų reakcija. O jei kas nutikdavo, tai paaiškindavo tuo, kad aš nevalgau mėsos. Žinoma, viduje šiek tiek nerimavau, kaip mano vaikui sekasi, ar jam visko užtenka, ir svajojau pagimdyti sveiką žmogeliuką, kad visi klausimai savaime išnyktų. Tačiau vienas iš mano rūpesčių buvo įsitikinimas, kad tai negali būti blogai, juolab kad maistas, kaip baltymų, riebalų ir angliavandenių derinys, yra labai ribotas.
Maistas, visų pirma, yra subtili energija, kuri mus maitina, ir mes turime rimtai žiūrėti ne tik į tai, ką valgome, bet ir kaip gaminame, su kokia nuotaika, kokioje atmosferoje.
Dabar esu jauna mama, mums kiek daugiau nei 2 menesiai, ir labai tikiuosi, kad musu seime auga dar vienas vegetaras! Man nelabai įdomu, kaip gydytojai rekomenduoja maitintis maitinančioms krūtimi. Šie patarimai kartais būna tokie prieštaringi.
Nusprendžiau klausytis savo širdies. Mes visi nelabai žinome, kaip gyventi, esame sutrikę pasirinkdami. Bet kai atsigręži į vidų, tu klausi Dievo, sakai Jam: aš pats nežinau, nurodyk mane, tada ateina ramybė ir aiškumas. Viskas vyks kaip įprasta, o įsčiose gimęs vaikas ten auga tik iš Dievo malonės. Taigi tegul Dievas jį augina toliau, žemėje. Mes esame tik Jo įrankiai; Jis veikia per mus.
Todėl neliūdėk ir nekankink savęs su abejonėmis, kaip tą ar aną padaryti. Taip, gali suklysti, sprendimas gali būti klaidingas, bet pasitikėjimas galiausiai pavyksta. Mane nustebino mamos klausimas: „Tu nepalieki žmogui teisės rinktis?“ Įdomu, kokį pasirinkimą suteikiame vaikams, kai į juos grūdame kotletus ir dešrą? Daugelis vaikų patys atsisako mėsiško maisto, jie dar nėra tokie užteršti ir viską jaučia daug subtiliau. Žinau daug tokių pavyzdžių. Nerimą kelia tai, kad mūsų visuomenėje beveik nepriimamas teisingas požiūris į tinkamą mitybą. Greitai susidursime su problemomis su darželiu, mokykla... Kol kas neturiu tame patirties. Kaip bus? Žinau vieną dalyką, kad padarysiu viską, ką galiu, kad suteikčiau savo vaikui galimybę gyventi tyrą sąmoningą gyvenimą.
Julija Šidlovskaja