Net mylintys ir rūpestingi tėvai dažnai ištaria žodžius, ne iš pikto, o automatiškai ar net iš geriausių ketinimų, kurie giliai traumuoja jų vaikus. Kaip nustoti daryti vaikui žaizdas, iš kurių pėdsakas lieka visam gyvenimui?
Yra toks rytietiškas palyginimas. Išmintingas tėvas padavė greito būdo sūnui maišelį vinių ir liepė įkalti vieną vinį į tvoros lentą kaskart, kai negali sutramdyti pykčio. Iš pradžių vinių skaičius tvoroje augo eksponentiškai. Tačiau jaunuolis dirbo su savimi, o tėvas patarė ištraukti vinį iš tvoros kiekvieną kartą, kai tik pavykdavo sutramdyti emocijas. Atėjo diena, kai tvoroje neliko nė vienos vinies.
Tačiau tvora nebebuvo tokia, kokia buvo anksčiau: ji buvo išmarginta skylėmis. Ir tada tėvas paaiškino sūnui, kad kiekvieną kartą, kai žmogų įskaudiname žodžiais, jo sieloje lieka ta pati skylė, tas pats randas. Ir net jei vėliau atsiprašome ir „išimame vinį“, randas vis tiek lieka.
Ne tik pyktis verčia pakelti kūjį ir įkalti vinis: dažnai negalvodami sakome skaudžius žodžius, kritikuodami pažįstamus ir kolegas, „tiesiog išsakydami savo nuomonę“ draugams ir artimiesiems. Taip pat ir vaiko auginimas.
Asmeniškai ant mano „tvoros“ yra daugybė skylių ir randų, kuriuos padarė mylintys tėvai, turėdami geriausius ketinimus.
„Tu ne mano vaikas, tave pakeitė ligoninėje!“, „Štai aš tavo amžiaus...“, „O kas tu toks!“, „Na, tėčio kopija!“, „Visi vaikai yra kaip vaikai...“, „Nenuostabu, kad visada norėjau berniuko...“
Visi šie žodžiai buvo ištarti širdyse, nevilties ir nuovargio akimirką, daugeliu atžvilgių tai buvo pakartojimas to, ką kadaise girdėjo patys tėvai. Bet vaikas nemoka perskaityti šių papildomų reikšmių ir užčiuopti konteksto, bet puikiai supranta, kad jis ne toks, negali susitvarkyti, nepateisina lūkesčių.
Dabar, kai jau paaugau, problema yra ne pašalinti šiuos nagus ir užlopyti skyles – tam yra psichologai ir psichoterapeutai. Problema – kaip nekartoti klaidų ir tyčia ar automatiškai neištarti šių deginančių, geliančių, skaudinančių žodžių.
„Iš atminties gelmių kylančius žiaurius žodžius paveldi mūsų vaikai“
Julija Zakharova, klinikinė psichologė
Kiekvienas iš mūsų turi idėjų apie save. Psichologijoje jie vadinami „aš sąvoka“ ir susideda iš savęs įvaizdžio, požiūrio į šį įvaizdį (tai yra mūsų savigarbą) ir pasireiškia elgesiu.
Savęs samprata pradeda formuotis vaikystėje. Mažas vaikas dar nieko apie save nežino. Savo įvaizdį jis kuria „plyta po plytos“, remdamasis artimų žmonių, pirmiausia tėvų, žodžiais. Būtent jų žodžiai, kritika, įvertinimai, pagyrimai tampa pagrindine „statybine medžiaga“.
Kuo daugiau vaikui teikiame teigiamų vertinimų, tuo pozityvesnė jo savęs samprata ir didesnė tikimybė, kad išauginsime save geru, vertu sėkmės ir laimės žmogų. Ir atvirkščiai – įžeidžiantys žodžiai sukuria pamatą nesėkmei, savo menkumo jausmui.
Šios frazės, išmoktos ankstyvame amžiuje, suvokiamos nekritiškai ir turi įtakos gyvenimo kelio trajektorijai.
Su amžiumi žiaurūs žodžiai niekur nedingsta. Kylančius iš atminties gelmių, jas paveldi mūsų vaikai. Kaip dažnai mes kalbame su jais tais pačiais įžeidžiančiais žodžiais, kuriuos girdėjome iš savo tėvų. Taip pat vaikams norime „tik gerų dalykų“ ir žodžiais žalojame jų asmenybę.
Ankstesnės kartos gyveno psichologinių žinių stokos situacijoje ir nematė nieko baisaus nei įžeidinėjimuose, nei fizinėse bausmėse. Todėl mūsų tėvus dažnai ne tik sužeisdavo žodžiais, bet ir plakdavo diržu. Dabar, kai psichologinės žinios prieinamos daugeliui žmonių, laikas sustabdyti šią žiaurumo lazdelę.
Kaip tada auklėti?
Vaikai yra ne tik džiaugsmo, bet ir neigiamų jausmų šaltinis: susierzinimas, nusivylimas, liūdesys, pyktis. Kaip susitvarkyti su emocijomis nepažeidžiant vaiko sielos?
1. Mes ugdome ar negalime susitvarkyti su savimi?
Prieš išreikšdami nepasitenkinimą vaiku, pagalvokite: ar tai auklėjamoji priemonė, ar tiesiog nesugebate susitvarkyti su savo jausmais?
2. Pagalvokite apie ilgalaikius tikslus
Švietimo priemonėmis galima siekti tiek trumpalaikių, tiek ilgalaikių tikslų. Trumpalaikis orientuotas į dabartį: sustabdyti nepageidaujamą elgesį arba, atvirkščiai, paskatinti vaiką daryti tai, ko jis nenori.
Keldami ilgalaikius tikslus, žvelgiame į ateitį
Jei reikalaujate neabejotino paklusnumo, galvokite 20 metų į priekį. Ar norite, kad jūsų vaikas užaugęs paklustų, nesistengtų apginti savo pozicijos? Ar auginate tobulą atlikėją, robotą?
3. Išreikškite jausmus naudodami „aš pranešimą“
„Aš-pranešimuose“ kalbame tik apie save ir savo jausmus. „Esu nusiminęs“, „Aš piktas“, „Kai triukšminga, man sunku susikaupti“. Tačiau nepainiokite jų su manipuliavimu. Pavyzdžiui: „Kai gauni dvikovą, man skauda galvą“ yra manipuliacija.
4. Vertink ne žmogų, o veiksmus
Jei manote, kad jūsų vaikas daro kažką ne taip, praneškite jam. Bet pagal nutylėjimą vaikas geras, o veiksmai, žodžiai gali būti blogi: ne „tu blogas“, o „man atrodo, kad tu dabar kažką blogo padarei“.
5. Išmokite tvarkytis su emocijomis
Jei nesugebate susitvarkyti su savo jausmais, pasistenkite ir pabandykite pasinaudoti aš žinute. Tada pasirūpink savimi: eik į kitą kambarį, pailsėk, pasivaikščiok.
Jei žinote, kad jums būdingos ūmios impulsyvios reakcijos, įvaldykite emocinės savireguliacijos įgūdžius: kvėpavimo technikas, sąmoningo dėmesio praktikas. Skaitykite apie pykčio valdymo strategijas, stenkitės daugiau pailsėti.