Ne tik saldumynai: kodėl snusas pavojingas mūsų vaikams

Mes bijome, iš dalies todėl, kad negalime tiksliai suprasti, kas yra snusas ir kodėl jis toks populiarus tarp vaikų. Suaugusieji taip pat turi savo legendų apie snusą, kurie yra tikri, kad šie paketėliai ir ledinukai yra toks narkotikas, kaip liūdnai pagarsėjęs „prieskonis“. Bet ar taip?

Narkotikas ar ne?

„Iš pradžių snusas buvo įprastas įvairių nikotino turinčių produktų, kurie buvo naudojami siekiant sumažinti priklausomybę nuo cigarečių, pavadinimas“, – aiškina psichologas Aleksejus Kazakovas, darbo su narkomanais specialistas. O Skandinavijos šalyse, kur buvo išrastas snusas, šis žodis daugiausia vadinamas kramtymu arba snuff.

Pas mus paplitęs netabakas arba aromatizuotas snusas: paketėliai, ledinukai, marmeladas, kuriuose tabako gal ir nėra, bet nikotino tikrai yra. Be nikotino, „snus“ gali turėti valgomosios druskos ar cukraus, vandens, sodos, kvapiųjų medžiagų, todėl pardavėjai dažnai sako, kad tai „natūralus“ produktas. Tačiau šis „natūralumas“ nepadaro jo mažiau kenksmingo sveikatai.

Naujas vaistas?

Snuso tinklaraštininkai tvirtina, kad tai ne narkotikas. Ir, kaip bebūtų keista, jie nemeluoja, nes pagal Pasaulio sveikatos organizacijos apibrėžimą vaistas yra „cheminė medžiaga, sukelianti stuporą, komą ar nejautrumą skausmui“.

Žodis „narkotikas“ tradiciškai reiškia nelegalias psichoaktyviąsias medžiagas, o nikotinas kartu su kofeinu ar įvairių vaistinių augalų ekstraktais nėra vienas iš jų. „Ne visos psichoaktyvios medžiagos yra narkotikai, bet visi narkotikai yra psichoaktyvios medžiagos, ir tai yra skirtumas“, – pabrėžia ekspertas.

Bet kokios psichoaktyvios medžiagos veikia centrinės nervų sistemos veiklą, keičia psichinę būseną. Tačiau lyginti nikotiną, nors ir didelėmis dozėmis, pagal žalos, padarytos naudojant tuos pačius opioidus ar „prieskonius“, laipsnį, nėra labai teisinga.

Snusas, kitaip nei mes vadiname narkotikais, legaliai parduodamas tabako parduotuvėse. Už jo platinimą baudžiamoji atsakomybė niekam negresia. Be to, įstatymai net nedraudžia pardavinėti snusą nepilnamečiams. Tabako gaminiai negali būti parduodami vaikams, tačiau produktai, kuriuose yra pagrindinis „tabako“ komponentas, gali.

Tiesa, dabar sunerimusi visuomenė galvoja, kaip apriboti prekybą snusu. Tad gruodžio 23 dieną Federacijos taryba paprašė Vyriausybės sustabdyti nikotino turinčių saldainių ir marmeladų prekybą ryškiose pakuotėse.

Tinklaraštininkai, reklamuojantys snusą, tvirtina, kad jis tariamai yra saugus. „Vienoje snuso porcijoje gali būti daug nikotino. Taigi ji sukelia tokią pat priklausomybę nuo nikotino kaip ir cigaretės – ir labai stipri. Ir jūs galite pradėti nuo to kentėti, nes priklausomybė savo ruožtu sukelia abstinenciją. Be to, nuo snuso vartojimo kenčia dantenos ir dantys“, – aiškina Aleksejus Kazakovas.

Juk tokio tipo snusą, kuris parduodamas pakelio pavidalu, po lūpa reikia palaikyti 20-30 minučių, kad veiklioji medžiaga patektų į kraują. Be to, niekas neatšaukė individualios reakcijos į „nikotino šoką“, kurią taip reklamavo tinklaraštininkai. Apsinuodijimas snusu yra gana realus – ir gerai, jei reikalas nepasiekia ligoninės. Yra ir kitų pavojų. „Neaišku, kaip iš tikrųjų gaminamas snusas, kokiomis sąlygomis tai vyksta. Ir mes niekada tiksliai nesužinosime, kas ten iš tikrųjų sumaišyta “, - sako Aleksejus Kazakovas.

Kodėl jiems to reikia?

Tokiame amžiuje, kai atsiskyrimas nuo tėvų tampa prioritetu, vaikai pradeda rizikuoti. O snusas jiems atrodo puikus būdas padaryti ką nors maištaujančio, bet vyresniems apie tai nesužinojus. Juk vartojate kažkokią „suaugusiesiems skirtą“ medžiagą, bet tėvai gali to visai nepastebėti. Nekvepia dūmais, pirštai negelsta, o dėl skonių nikotino turinčio produkto skonis tampa ne toks nemalonus.

Kodėl vaikai ir paaugliai dažniausiai trokšta medžiagų? „Priežasčių yra daug. Tačiau labai dažnai jie ieško tokių patirčių, kad susitvarkytų su jausmais, kurie dažniausiai įvardijami kaip neigiami. Kalbame apie baimę, nepasitikėjimą savimi, jaudulį, savo nemokumo jausmą.

Paaugliams ne itin gerai sekasi jausmai. Kas jiems atsitinka, jie dažniausiai save vadina „kažkuo“. Kažkas neaiškaus, nesuprantamo, neidentifikuoto – bet tokioje būsenoje ilgai išbūti neįmanoma. O bet kokių psichoaktyvių medžiagų vartojimas „veikia“ kaip laikina anestezija. Schema fiksuojama kartojimu: smegenys prisimena, kad esant įtampai, tereikia išgerti „vaistus“, – perspėja Aleksejus Kazakovas.

Sunkus pokalbis

Tačiau kaip mes, suaugę, galime kalbėti su vaiku apie narkotikų vartojimo pavojų? Tai sunkus klausimas. „Manau, kad nėra prasmės rengti specialią paskaitą: pamokyti, mokyti, transliuoti apie šio pasaulio baisumus ir košmarus. Nes vaikas, greičiausiai, visa tai jau girdėjo ir žino. Jei „svaičiosi“ apie žalą, tai tik padidins atstumą tarp jūsų ir nepagerins santykių. Kada paskutinį kartą jūs pats jautėte meilę tam, kuris skamba jūsų ausyje?“, – sako Aleksejus Kazakovas. Bet tikrai galime pasakyti, kad atvirumas tokiame pokalbyje nepakenks.

„Esu už aplinkai draugišką požiūrį ir pasitikėjimą. Jei vaikas pasitiki mama ir tėčiu, jis pats ateis ir visko paklaus – arba pasakys. Jie sako: „Taip ir taip, vaikinai išmeta, siūlo man, bet aš nežinau, ką atsakyti“. Arba – „Pabandžiau, visiška nesąmonė“. Arba net „išbandžiau ir man patiko“. Ir šiuo metu galite pradėti kurti dialogą“, – sako Aleksejus Kazakovas. Apie ką kalbėti?

„Tėvai gali pasidalinti savo patirtimi su „snus“ vaizdo įrašais. Pasakykite jiems, kad jie nerimauja ir nerimauja dėl savo vaiko. Svarbiausia ne susidurti, o ieškoti bendros kalbos“, – tikina psichologė. Jei negalite užmegzti dialogo, galite kreiptis pagalbos į psichoterapijos srities profesionalus.

„Giliausia mūsų išgyvenimų priežastis yra ne vaike ir ne tame, ką jis daro, o tame, kad mes nelabai gerai susitvarkome su savo baime. Stengiamės nedelsdami ją pašalinti – net prieš tai, kai savo jausmą identifikuojame kaip baimę“, – aiškina Aleksejus Kazakovas. Jei tėvai savo baimės „nenuverčia“ ant vaiko, jei gali su ja susidoroti, apie tai kalbėti, būti jame, tai padidina tikimybę, kad vaikas nesiims psichoaktyvių medžiagų vartojimo.

Dažnai tėvams patariama stiprinti vaiko kontrolę. Sumažinkite kišenpinigių kiekį, sekite jį dominančius dalykus socialiniuose tinkluose, registruokite į papildomus užsiėmimus, kad neliktų nė minutės laisvo laiko.

„Kuo didesnė kontrolė, tuo didesnis pasipriešinimas“, – įsitikinęs Aleksejus Kazakovas. - Suvaldyti paauglį, kaip ir bet kurį kitą, iš principo neįmanoma. Galite tik džiaugtis iliuzija, kad jūs valdote. Jei jis nori ką nors padaryti, jis tai padarys. Be reikalo kišimasis į paauglio gyvenimą tik įpils žibalo į ugnį.“

Ar dėl visko kalti draugai ir tinklaraštininkai?

Kai esame išsigandę ir įskaudinti, natūraliai siekiame rasti „kaltuosius“, kad sumažintume savo jausmus. O tinklaraštininkai, reklamuojantys tokius produktus savo kanaluose ir grupėse, vaidina didelį vaidmenį „snus“ istorijoje. Na, ir, žinoma, ta pati „bloga kompanija“, kuri „mokė blogų dalykų“.

„Paaugliui išties labai svarbu bendraamžiai ir stabai: kai vaikas patenka į pereinamąjį amžių, jį ištinka tapatybės krizė, jis ieško savęs“, – sako Aleksejus Kazakovas. Tai mes, suaugusieji, suprantame (ir ne visada!), kad žmonės reklamuoja viską, kas jiems patinka, ir turime atsiminti, kad iš šios reklamos jie tiesiog uždirba.

Tačiau kai ištinka hormonų sprogimas, kritiškai mąstyti tikrai sunku – beveik neįmanoma! Todėl agresyvi reklama tikrai gali ką nors paveikti. Bet jei tėvai bandys bendrauti su vaiku, jei žmonės šeimoje stengiasi kurti santykius – o juos reikia kurti, jie patys nesusitvarkys – tada išorinė įtaka bus nereikšminga.

Kol politikai galvoja, kaip apriboti prekybą snusu ir ką daryti su blogeriais, visaip liaupsinančiais liūdnai pagarsėjusius paketėlius ir ledinukus, nežaiskime kaltės žaidimo. Juk tokiu būdu mus tiesiog blaško „išorinis priešas“, kuris viena ar kita forma visada bus mūsų gyvenime. Ir tuo pačiu iš dėmesio centre dingsta pagrindinis dalykas – mūsų santykis su vaiku. O jų, išskyrus mus, niekas neišgelbės ir nepataisys.