P – prioritetai: kaip suprasti, kas mums svarbu

Tatjanai 38 metai. Ji turi vyrą, du vaikus ir aiškią rutiną nuo rytinio žadintuvo iki vakarinių pamokų. „Neturiu kuo skųstis, – stebisi ji, – bet dažnai jaučiuosi pavargusi, susierzinusi ir kažkokia tuštuma. Atrodo, kažko svarbaus trūksta, bet aš nesuprantu, kas tai yra“.

Daugelis vyrų ir moterų gyvena prieš savo valią naudodami kitų sukurtą ir užprogramuotą autopilotą. Kartais taip yra todėl, kad jie pasakė sau „ne“, bet dažniausiai todėl, kad nedrįso pasakyti „taip“.

Ne išimtis ir mūsų asmeninis gyvenimas: laikui bėgant tai, dėl ko mes užmezgėme santykius, nurašo kasdienybė – kasdienės užduotys ir smulkūs konfliktai, todėl susiduriame su būtinybe kažką keisti santykiuose su artimaisiais. Jei to nepadarysime ir toliau judėsime „ant nykščio“, prarandame jėgas ir susidomėjimą gyvenimu. Laikui bėgant ši būklė gali virsti depresija.

Laikas būti mėgėju

„Klientai su panašia problema ateina pas mane vis dažniau“, – sako medicinos psichologas Sergejus Maliukovas. – O tada, pradžiai, siūlau apsispręsti: kas iš tiesų tave džiugina? Tada sužinokite, kaip šis jausmas atsiranda, kodėl būtent šią akimirką. Galbūt tai yra kai kurių jūsų savybių ar bruožų suvokimas. Ir jie tiesiog gali būti ta gija, kuri sugrąžins gyvenimo skonį. Būtų malonu prisiminti save tais laikotarpiais, kai viskas buvo tvarkoje, ir suprasti, kokia veikla, kokie santykiai užėmė didžiąją gyvenimo dalį. Paklauskite savęs, kodėl tai buvo svarbu“.

Galite eiti priešingu keliu: izoliuokite tas veiklas ir santykius, kurie sukelia depresiją, nuobodulį, nepasitenkinimą, ir pabandykite išsiaiškinti, kas su jais negerai. Tačiau taip, anot psichologės, sunkesnis.

Tatjana kreipėsi į psichoterapeutą, ir jis pakvietė prisiminti, ką mėgo vaikystėje. „Iš pradžių niekas neatėjo į galvą, bet paskui supratau: nuėjau į dailės studiją! Mėgau piešti, bet pritrūko laiko, apleidau šią veiklą ir visai ją pamiršau. Po pokalbio ji nusprendė jį atnaujinti. Radusi laiko dailės mokyklai suaugusiems, Tatjana nustemba supratusi, kad visą šį laiką jai trūko kūrybiškumo.

Kartais metų metus ignoruojame savo poreikius. Pomėgiai kartais atrodo nereikšmingi, palyginti su darbu ar šeimyninėmis pareigomis. Yra ir kitų priežasčių, kodėl atsisakome veiklos, kuri mums kažkada buvo svarbi.

„Jie nustoja džiuginti, kai tampa rutina, o pradinė idėja neryški, dėl kurios mes iš viso pradėjome tai daryti“, – aiškina Sergejus Maliukovas. – Jei kalbame apie hobį ar darbą, tai gali būti tada, kai mus spaudžia per daug idėjų, kaip tai padaryti teisingai. Pavyzdžiui, idėjos, kurių reikia norint pasiekti tam tikrą sėkmę iki tam tikros datos, naudoti specifines technikas, lyginti save su kitais. Tokie „išoriniai“ įrenginiai laikui bėgant užgožia mūsų verslo esmę.

Per didelis profesionalumas taip pat gali lemti tokį rezultatą: per gerai išmanydami taisykles ir normas bei veikdami autopilotu, prarandame naujumo, netikėtumo ir jaudulio jausmą. Iš kur susidomėjimas ir džiaugsmas? Išeitis – išmokti naujų dalykų, pabandyti daryti kažką kitaip ar kitaip. Prisiminkite, ką reiškia būti mėgėju. Ir vėl leisk sau klysti.

Ne viskas kontroliuojama

„Nežinau, ko noriu, nejaučiu, kad man tai gerai“... Tokia būsena gali būti didelio nuovargio, išsekimo pasekmė. Tada mums reikia apgalvoto ir visiško poilsio. Tačiau kartais savo prioritetų nežinojimas iš tikrųjų yra atmetimas, už kurio slypi nesąmoninga nesėkmės baimė. Jo šaknys siekia vaikystę, kai griežti tėvai reikalavo skubiai išspręsti penketui iškeltas užduotis.

Vienintelė galima pasyvaus protesto prieš bekompromisį tėvų požiūrį forma – apsisprendimas neapsispręsti ir nesirinkti. Be to, atsisakydami pabrėžti, išlaikome visagalybės ir situacijos kontrolės iliuziją. Jeigu nepasirinksime, tai ir nepatirsime pralaimėjimo.

Tačiau toks nežinojimas yra susijęs su įstrigimu amžinos jaunystės (puer aeternus) komplekse ir yra kupinas sustojimo asmeninio tobulėjimo kelyje. Kaip rašė Jungas, jei nesuvokiame vidinio savo psichikos turinio, jis pradeda daryti įtaką mums iš išorės ir tampa mūsų likimu. Kitaip tariant, gyvenimas vėl ir vėl mus „apmėtys“ pasikartojančiomis situacijomis, reikalaujančiomis gebėjimo rinktis – tol, kol prisiimsime už tai atsakomybę.

Kad tai įvyktų, turime pripažinti savo teisę būti neteisingiems ir netobuliems. Tada nesėkmės nustos būti bauginančiu nesėkmės ženklu ir taps tik dalimi judėjimo keliu, kurį mums pasirenka ne visuomenė, ne modernumas ir net ne artimieji, o tik mes patys.

„Mes galime nustatyti, kas mums tikrai svarbu, stebėdami, kiek į tą ar kitą veiklą investuoti veiksmai suteikia energijos ir išteklių“, – sako analitinė psichologė Elena Arie. „O pastarieji, savo ruožtu, leidžia efektyviau apdoroti nerimą, gėdą, kaltę ir kitus jausmus, trukdančius susikaupti siekiant tikslų. Žinodami, kas mums svarbu, suprasime, kokia yra mūsų stiprybė.