Turinys
Tėvų skyrybas išgyvenantis vaikas gali nesąmoningai prisijungti prie vieno iš jų, o atstumti antrą. Kodėl taip nutinka ir kodėl tai pavojinga vaiko psichikai?
Kai išsiskiriame su partneriu, mūsų sieloje siautėja aistros. Todėl ypač svarbu būti dėmesingiems savo žodžiams ir veiksmams, kad nepakenktumėte vaikams. Juk jei tarp suaugusiųjų vyksta karas, nuo jo kenčia ne tik jie, bet ir bendri jų vaikai.
kieno pusėje tu esi?
Terminą tėvų susvetimėjimo sindromas sugalvojo vaikų psichiatras Richardas Gardneris. Sindromui būdinga ypatinga būsena, kai vaikai pasineria konflikto tarp tėvų metu, kai yra priversti „pasirinkti“, kurią pusę stoti. Su tokia būsena susiduria vaikai, kurių mamos ir tėčiai neleidžia antrajam iš tėvų dalyvauti vaiko gyvenime arba labai apriboja šeimos narių bendravimą.
Vaikas pradeda patirti atstūmimą tėvo, nuo kurio jis yra atskirtas, atžvilgiu. Jis gali supykti, pareikšti, kad nenori matytis su mama ar tėčiu – ir daryti tai visiškai nuoširdžiai, net jei anksčiau labai mylėjo šį tėvą.
Darykime išlygą: mes nekalbame apie tokius santykius, kuriuose buvo smurto bet kokia forma – fiziniu, psichologiniu, ekonominiu. Bet galime įtarti, kad vaikas išgyvena tėvų susvetimėjimą, jei jo neigiamus jausmus sukelia ne jo patirtis.
Vaikai į tai, kas vyksta, gali reaguoti įvairiai: kažkam liūdna, kažkas jaučiasi kaltas ir nukreipia agresiją į save
Apie tėvų susvetimėjimo sindromą kalbame, jei vaikas transliuoja žinią to iš tėvų, su kuriuo lieka, atstumdamas tą, kuris nebėra šeimos dalis. Vaikas tampa partnerio keršto įrankiu, kai nėra rimtų priežasčių uždrausti bendrauti su antruoju tėvu, o iki skyrybų tarp šeimos narių buvo šilti ir švelnūs santykiai.
„Tėtis su manimi blogai elgėsi, todėl nenoriu jo matyti“ – tai paties vaiko nuomonė. „Mama sako, kad tėtis yra blogas ir manęs nemyli“ – tokia yra tėvų nuomonė. Ir toli gražu ne visada tokias žinutes diktuoja rūpestis vaiko jausmais.
„Svarbu suprasti, kad vaikui apskritai be galo sunku, kai tėvai keikiasi ar barasi. O jei vienas jį atsuka prieš kitą, situacija yra daug sunkesnė, sako klinikinė psichologė, geštalto terapeutė Inga Kulikova. — Vaikas jaučia stiprų emocinį įtampą. Tai gali būti išreikšta įvairiais būdais, įskaitant agresiją, susierzinimą, pasipiktinimą vienam iš tėvų arba abu. Ir šie jausmai pasireikš tėvų adresu, su kuriuo saugiau juos pateikti. Dažniausiai tai yra suaugęs žmogus, kuris vaiko gyvenime dalyvauja epizodiškai arba iš viso jame nedalyvauja.
Pakalbėkime apie jausmus
Ką jaučia vaikas, patyręs tėvų susvetimėjimo sindromo padarinius? „Kai vaikui ugdomas vieno iš tėvų atstūmimas, jis patiria rimtą vidinį konfliktą“, – sako Inga Kulikova. — Viena vertus, yra reikšmingas suaugęs žmogus, su kuriuo formuojasi santykiai ir meilė. Tą, kurį myli, ir tą, kuris jį myli.
Kita vertus, antras reikšmingas suaugęs, ne mažiau mylimas, bet neigiamai nusiteikęs savo buvusio partnerio atžvilgiu, trukdo su juo bendrauti. Vaikui tokioje situacijoje labai sunku. Jis nežino, prie ko stoti, kaip būti, kaip elgtis, todėl lieka be paramos, vienas su savo išgyvenimais.
Jei šeima neiširo bendru sutarimu, o prieš išsiskyrimą kilo kivirčai ir skandalai, suaugusiems nelengva nuslėpti neigiamas emocijas vienas kito atžvilgiu. Kartais tėvas, su kuriuo vaikas gyvena, nori nesusilaikyti ir, tiesą sakant, perkelia psichologo ar draugės funkciją vaikui, išliedamas ant jo visą savo skausmą ir apmaudą. To padaryti kategoriškai neįmanoma, nes tokia našta vaikams nepajėgia.
„Tokioje situacijoje vaikas jaučiasi sutrikęs: viena vertus, jis myli tėvą, nori jį užjausti. Bet jis taip pat myli antrąjį tėvą! Ir jei vaikas užima neutralią poziciją, o suaugusiajam, su kuriuo jis gyvena, tai nepatinka, tada mažasis situacijos įkaitas gali patirti toksišką kaltės jausmą, pasijusti išdaviku“, – sako Inga Kulikova.
Vaikai turi tam tikrą saugumo ribą, tačiau kiekvienas yra individualus. Ir jei vienas vaikas gali įveikti sunkumus su nedideliais nuostoliais, tada jie gali neigiamai paveikti kito būseną.
„Vaikai gali skirtingai reaguoti į tai, kas vyksta: kažkas liūdna ir liūdna, pradeda dažnai sirgti ir peršalti, kažkas jaučiasi kaltas ir visą agresiją nukreipia į save, o tai gali sukelti depresijos simptomus ir net mintis apie savižudybę“, – perspėja. ekspertas. — Kai kurie vaikai pasitraukia į save, nustoja bendrauti su tėvais ir draugais. Kiti, priešingai, savo vidinę įtampą išreiškia agresija, susierzinimu, elgesio sutrikimais, o tai savo ruožtu veda prie akademinių rezultatų mažėjimo, konfliktų su bendraamžiais, mokytojais ir tėvais.
laikina lengvata
Pagal Gardnerio teoriją, yra įvairių veiksnių, turinčių įtakos tam, ar pasireikš tėvų atstūmimo sindromas. Jei tėvas, pas kurį vaikas buvo paliktas, labai pavydi buvusiai sutuoktinei, pyksta ant jo ir apie tai kalba garsiai, tikėtina, kad prie šių jausmų prisijungs ir vaikai.
Kartais vaikas pradeda aktyviai dalyvauti kuriant neigiamą mamos ar tėčio įvaizdį. Tačiau koks yra psichinis mechanizmas, dėl kurio vaikas, kuris labai myli ir mamą, ir tėtį, susivienija su vienu iš tėvų prieš kitą?
„Kai tėvai ginčijasi ar, tuo labiau, skiriasi, vaikas jaučia stiprų nerimą, baimę ir vidinę emocinę įtampą“, – sako Inga Kulikova. — Įprasta padėtis pasikeitė ir tai kelia stresą visiems šeimos nariams, ypač vaikui.
Jis gali jaustis kaltas dėl to, kas atsitiko. Gali būti piktas ar pasipiktinęs dėl išvykusių tėvų. Ir jei kartu su vaiku likęs tėvas ima kitą kritikuoti ir smerkti, nuteikti neigiamai, tada vaikui tampa dar sunkiau išgyventi tėvų išsiskyrimą. Visi jo pojūčiai sustiprėja ir paaštrėja.
Vaikai gali turėti daug agresijos tėvui, kuris blogai kalba apie kitą ir trukdo su juo bendrauti
Skyrybų, tėvų išsiskyrimo situacija verčia vaiką jaustis bejėgiu, kurį jam sunku priimti ir susitaikyti su tuo, kad jis niekaip negali įtakoti to, kas vyksta. Ir kai vaikai stoja vieno iš suaugusiųjų – dažniausiai tų, su kuriais jie gyvena – pusėn, jiems tampa lengviau susitaikyti su situacija.
„Bendras su vienu iš tėvų vaikas jaučiasi saugesnis. Taigi jis gauna teisėtą galimybę atvirai pykti ant „atsisvetimėjusio“ tėvo. Tačiau šis palengvėjimas laikinas, nes jo jausmai nėra apdorojami ir integruojami kaip patirta patirtis“, – perspėja psichologė.
Žinoma, ne visi vaikai priima šio žaidimo taisykles. Ir net jei jų žodžiai ir veiksmai byloja apie ištikimybę tėvams, jų jausmai ir mintys ne visada atitinka tai, ką jie skelbia. „Kuo vaikas vyresnis, tuo jam lengviau išlaikyti savo nuomonę, nepaisant to, kad vienas iš tėvų transliuoja neigiamą požiūrį į kitą“, – aiškina Inga Kulikova. „Be to, vaikai gali išsiugdyti didelę agresiją tėvams, kurie blogai kalba apie kitą ir trukdo su juo bendrauti“.
Ar nebus blogiau?
Daugelis tėvų, kuriems buvo uždrausta matytis su savo vaikais, pasiduoda ir nustoja kovoti, kad palaikytų ryšį su vaikais. Kartais tokios mamos ir tėčiai motyvuoja savo apsisprendimą tuo, kad konfliktas tarp tėvų blogai atsilieps vaiko psichikai – sako, kad „saugo vaiko jausmus“.
Kokį vaidmenį situacijos raidoje turi tai, kad tėvai apskritai dingsta iš radaro ar tiesiog itin retai pasirodo vaikų matymo lauke? Ar jis savo elgesiu patvirtina jų „spėjimus“, kad tėvas tikrai „blogas“?
„Jei susvetimėjęs tėvas retai mato savo vaiką, tai apsunkina situaciją“, – pabrėžia Inga Kulikova. — Vaikas tai gali suvokti kaip atstūmimą, jaustis kaltas ar pykti ant suaugusiojo. Juk vaikai linkę daug galvoti, fantazuoti. Deja, dažnai tėvai nežino, apie ką tiksliai vaikas fantazuoja, kaip jis suvokia tą ar kitą situaciją. Būtų malonu su juo apie tai pasikalbėti.»
Ką daryti, jei antrasis iš tėvų visiškai atsisako išleisti vaikus su buvusiu partneriu net porai valandų? „Ūmioje situacijoje, kai vienas iš partnerių yra labai neigiamai nusiteikęs kito atžvilgiu, gali būti naudinga padaryti trumpą pauzę“, – mano psichologė. „Atsitraukite bent kelioms dienoms, šiek tiek atsitraukite, kad emocijos atslūgtų. Po to galite pradėti lėtai kurti naują kontaktą. Kad ir kaip būtų sunku, reikia pabandyti tartis su antruoju partneriu, nustatyti abiems tinkantį atstumą ir toliau bendrauti su vaiku. Tuo pačiu stenkitės neignoruoti buvusio partnerio ir jo išgyvenimų, kitaip tai gali paaštrinti konfliktą ir pabloginti situaciją.
Tarp tavęs ir manęs
Daugelis suaugusių vaikų, kurių mama ir tėtis po skyrybų negalėjo rasti bendros kalbos, prisimena, kaip antrasis tėvas bandė su jais bendrauti, o kitas suaugęs neieškojo. Jie taip pat prisimena kaltės jausmą prieš tuos, su kuriais gyveno. Ir paslapčių saugojimo našta...
„Būna situacijų, kai susvetimėjęs tėvas slapta ieško susitikimų su vaikais, ateina į jų darželį ar mokyklą“, – sako Inga Kulikova. — Tai gali turėti neigiamos įtakos psichoemocinei vaiko būklei, nes jis atsiduria tarp dviejų ugnių. Jis nori matyti vieną iš tėvų ir tuo pat metu turės tai slėpti nuo kito.
Pagailėkite savęs
Apmaudos ir nevilties įkarštyje dėl to, kad mums neleidžiama bendrauti su artimiausiais ir mylimais žmonėmis, galime pasakyti dalykus, dėl kurių vėliau gailėsimės. „Susvetimėjusiam suaugusiam žmogui kyla pagunda bandyti su vaiku sudaryti koaliciją prieš kitą tėvą, leidžiant jam neigiamai pasisakyti ir kaltinti. Taip pat ši informacija perkraus vaiko psichiką, sukels nemalonius jausmus“, – sako Inga Kulikova.
Tačiau ką atsakyti, jei vaikas užduoda sunkius klausimus, į kuriuos mes patys nerandame atsakymo? „Tiktų nurodyti, kad tarp tėvų yra labai sunkūs ir įtempti santykiai, kuriems išsiaiškinti reikia laiko, o tai yra suaugusiųjų atsakomybė. Kartu reikia pastebėti, kad meilė ir šilti jausmai vaikui išlieka, tai vis dar reikšminga ir svarbu abiem tėvams“, – sako ekspertė.
Jei dėl įvairių priežasčių negalite susisiekti su vaikais ir dėl to kenčiate, neturėtumėte galvoti, kad jūsų jausmai neverti dėmesio. Galbūt rūpintis savimi yra geriausia, ką dabar galite padaryti. „Tėvams, kuriems neleidžiama bendrauti su vaiku, svarbu išlaikyti suaugusiojo poziciją. O tai reiškia suprasti, kad neigiamus vaiko jausmus jam gali sukelti traumuojanti situacija.
Jei labai nerimaujate, reikėtų kreiptis pagalbos į psichologą. Specialistas gali palaikyti, padėti suvokti stiprias emocijas, jomis išgyventi. Ir, svarbiausia, išsiaiškink, kuriuos iš šių jausmų jauti vaikui, kokius buvusiam partneriui, kokius – visai situacijai. Juk dažnai tai yra įvairių emocijų ir išgyvenimų kamuolys. O jei išnarpliosi, tau bus lengviau“, – apibendrina Inga Kulikova.
Dirbdami su psichologu taip pat galite išmokti efektyviau bendrauti su vaiku ir antruoju tėvu, susipažinti su neįprastomis, tačiau veiksmingomis bendravimo ir elgesio strategijomis.