Turinys
Ji priviliojo jį vesti ją. Jis buvo gudrus, kad to nepaimtų. Nepaisant to, būtent ši pora yra santuokos globėja. Birželio 25 d. (senuoju stiliumi) gerbiame Petrą ir Fevroniją. Ko galime pasimokyti iš jų pavyzdžio? Apmąsto psichodramaterapeutas Leonidas Ogorodnovas, „agiodramos“ technikos autorius.
Petro ir Fevronijos istorija yra pavyzdys, kaip galima išmokti mylėti vienas kitą nepaisant aplinkybių. Tai atsitiko ne iš karto. Jie buvo apsupti piktadarių, kurie nenorėjo šios santuokos. Jie turėjo rimtų abejonių... Bet jie liko kartu. Ir tuo pačiu metu jų poroje niekas nebuvo priedas prie kito - nei vyras prie žmonos, nei žmona prie vyro. Kiekvienas iš jų yra nepriklausomas personažas su ryškiu charakteriu.
Siužetas ir vaidmenys
Išsamiau pažvelkime į jų istoriją ir panagrinėkime ją psichologinių vaidmenų požiūriu.1. Yra keturi jų tipai: somatiniai (kūniški), psichologiniai, socialiniai ir dvasiniai (transcendentiniai).
Petras kovojo su piktąja gyvate ir laimėjo (dvasinis vaidmuo), bet gavo pabaisos kraują. Dėl to jis pasidengė šašais ir sunkiai susirgo (somatinis vaidmuo). Ieškodamas gydymo, jis išvežamas į Riazanės žemę, kur gyvena gydytoja Fevronia.
Petras pasiunčia tarną pasakyti, kodėl jie atvyko, o mergina iškelia sąlygą: „Noriu jį išgydyti, bet nereikalauju iš jo jokio atlygio. Štai mano žodis jam: jei netapsiu jo žmona, man nedera su juo elgtis.2 (somatinis vaidmuo - moka gydytis, socialinis - nori tapti kunigaikščio brolio žmona, žymiai padidindama jos statusą).
Petro ir Fevronijos istorija yra šventųjų istorija, ir didžioji jos dalis liks neaiški, jei ją pamiršime.
Petras jos net nematė ir nežino, ar ji jam patiks. Bet ji – bitininko, laukinio medaus rinkėjo dukra, tai yra, socialiniu požiūriu jis – ne pora. Jis duoda apsimestinį sutikimą, planuodamas ją apgauti. Kaip matote, jis nėra pasirengęs laikytis duoto žodžio. Jame yra ir gudrumo, ir pasididžiavimo. Nors jam tenka ir dvasinis vaidmuo, nes nugalėjo gyvatę ne tik savo jėgomis, bet ir Dievo galia.
Fevronija paduoda Petrui mikstūrą ir liepia jam išsimaudžius ištepti visas nuospaudas, išskyrus vieną. Jis taip padaro ir švariu kūnu išeina iš vonios – pasveiksta. Tačiau užuot vedęs, jis išvyksta į Muromą ir siunčia turtingas dovanas Fevronijai. Ji jų nepriima.
Netrukus nuo nepatepto šašo vėl po visą Petro kūną išplito opos, liga grįžta. Jis vėl eina į Fevroniją ir viskas kartojasi. Su tuo skirtumu, kad šį kartą nuoširdžiai žada ją vesti ir, pasveikęs, pažadą įvykdo. Jie kartu keliauja į Muromą.
Ar čia manipuliacija?
Kai šį siužetą įtraukiame į hagiodramą (tai psichodrama, paremta šventųjų gyvenimu), kai kurie dalyviai sako, kad Fevronija manipuliuoja Petru. Ar taip yra? Išsiaiškinkime.
Gydytojas palieka savo ligą negydomą. Bet juk ji pažadėjo jį išgydyti ne bet kokiu atveju, o tik tuo atveju, jei jis ją ves. Ji nelaužo žodžio, skirtingai nei jis. Jis neveda ir nepagydomas.
Kitas įdomus momentas: Petrui jų santykiai pirmiausia yra socialiniai: „Tu gydyk mane, aš tau moku“. Todėl jis mano, kad įmanoma sulaužyti pažadą susituokti su Fevronija ir su panieka elgiasi su viskuo, kas peržengia socialinį bendravimą „sergantis gydytojas“.
Tačiau Fevronia jį gydo ne tik nuo kūno ligų, bet ir tiesiogiai apie tai pasako tarnui: „Atvesk čia savo princą. Jei jis bus nuoširdus ir nuolankus savo žodžiuose, jis bus sveikas! Ji „išgydo“ Petrą nuo apgaulės ir išdidumo, kurie yra ligos paveikslo dalis. Jai rūpi ne tik jo kūnas, bet ir siela.
Požiūrio detalės
Atkreipkime dėmesį į tai, kaip personažai suartėja. Petras pirmiausia siunčia pasiuntinius derėtis. Tada jis atsiduria Fevronijos namuose ir jie tikriausiai mato vienas kitą, bet vis tiek kalbasi per tarnus. Ir tik Petrui sugrįžus su atgaila, įvyksta tikras susitikimas, kai ne tik matosi ir kalbasi, bet ir daro tai nuoširdžiai, be slaptų ketinimų. Šis susitikimas baigiasi vestuvėmis.
Vaidmenų teorijos požiūriu jie susipažįsta somatiniu lygmeniu: Fevronia gydo Petro kūną. Jie trina vienas kitą psichologiniu lygmeniu: viena vertus, ji demonstruoja jam savo protą, kita vertus, gydo jį nuo pranašumo jausmo. Socialiniu lygmeniu tai panaikina nelygybę. Dvasiniame lygmenyje jie sudaro porą ir kiekvienas išlaiko savo dvasinius vaidmenis, savo dovanas iš Viešpaties. Jis yra kario dovana, ji yra išgydymo dovana.
karaliauti
Jie gyvena Murome. Kai miršta Petro brolis, jis tampa princu, o Fevronia – princese. Bojarų žmonos nepatenkintos, kad jas valdo paprastas žmogus. Bojarai prašo Petro išsiųsti Fevroniją, jis siunčia juos jai: „Paklausykime, ką ji pasakys“.
Fevronia atsako, kad yra pasirengusi išvykti, pasiimdama vertingiausią daiktą. Manydami, kad kalbame apie turtus, bojarai sutinka. Tačiau Fevronia nori atimti Petrą, o „kunigaikštis elgėsi pagal Evangeliją: savo turtą prilygino mėšlui, kad nepažeistų Dievo įsakymų“, tai yra, neatsisakė savo žmonos. Petras palieka Muromą ir išplaukia laivu su Fevronija.
Atkreipkime dėmesį: Fevronija nereikalauja, kad vyras ginčytųsi su bojarais, jos neįsižeidžia, kad jis jų akivaizdoje negina jos, kaip žmonos, statuso. Tačiau jis naudojasi savo išmintimi, kad pergudruotų bojarus. Siužetas apie žmonos vyrą-karalų atėmimą kaip vertingiausią daiktą aptinkamas įvairiose pasakose. Tačiau dažniausiai prieš išnešdama jį iš rūmų ji duoda jam migdomąjį gėrimą. Čia yra svarbus skirtumas: Petras sutinka su Fevronijos sprendimu ir kartu su ja išvyksta į tremtį.
Stebuklas
Vakare nusileidžia ant kranto ir ruošia maistą. Petras liūdnas, nes paliko valdžią (socialinis ir psichologinis vaidmuo). Fevronia jį guodžia sakydama, kad jie yra Dievo rankose (psichologinis ir dvasinis vaidmuo). Po jos maldos kaiščiai, ant kurių buvo ruošiama vakarienė, ryte pražysta ir tampa žaliais medžiais.
Netrukus atvyksta pasiuntiniai iš Muromo su istorija, kad bojarai ginčijosi dėl to, kas turi valdyti, ir daugelis žudė vienas kitą. Likę gyvi bojarai maldauja Petro ir Fevronijos grįžti į karalystę. Jie grįžta ir karaliauja ilgą laiką (socialinis vaidmuo).
Ši gyvenimo dalis daugiausia pasakoja apie socialinius vaidmenis, kurie yra tiesiogiai susiję su dvasiniais. Petras „gerbia mėšlą“ turtus ir galią, palyginti su Dievo jam duota žmona. Viešpaties palaiminimas yra su jais, nepaisant socialinio statuso.
Ir grįžę į valdžią, „jie valdė tame mieste, nepriekaištingai laikydamasi visų Viešpaties įsakymų ir nurodymų, nepaliaujamai meldėsi ir teikė išmaldą visiems jų valdžioje esantiems žmonėms, kaip vaikus mylintis tėvas ir motina“. Žvelgiant simboliškai, ši ištrauka apibūdina šeimą, kurioje vyras ir moteris sutaria ir rūpinasi savo vaikais.
Vėl kartu
Gyvenimas baigiasi istorija apie tai, kaip Petras ir Fevronija nuėjo pas Dievą. Jie laikosi vienuolystės ir kiekvienas gyvena savo vienuolyne. Ji siuvinėja bažnyčios šydą, kai Petras siunčia žinią: „Atėjo mirties metas, bet aš laukiu, kol eisi pas Dievą kartu“. Ji sako, kad jos darbas nebaigtas ir prašo palaukti.
Jis siunčia jai antrą ir trečią kartą. Trečioje ji palieka nebaigtą siuvinėjimą ir, pasimeldusi, iškeliauja pas Viešpatį kartu su Petru „dvidešimt penktą birželio mėnesio dieną“. Bendrapiliečiai nenori jų laidoti tame pačiame kape, nes jie vienuoliai. Petras ir Fevronija dedami į skirtingus karstus, bet ryte jie atsiduria kartu Švenčiausiojo Dievo Motinos bažnyčioje. Taigi jie buvo palaidoti.
Maldos galia
Petro ir Fevronijos istorija yra šventųjų istorija, ir didžioji jos dalis liks neaiški, jei tai bus pamiršta. Nes tai ne tik apie santuoką, bet ir apie bažnytinę santuoką.
Vienas dalykas, kai valstybę laikome savo santykių liudininke. Jeigu tokiame aljanse ginčijamės dėl turto, vaikų ir kitų klausimų, šiuos konfliktus reguliuoja valstybė. Bažnytinės santuokos atveju mes laikome Dievą savo liudytoju, ir Jis suteikia mums jėgų ištverti mūsų kelius ištikusius išbandymus. Kai Petrui liūdna dėl apleistos kunigaikštystės, Fevronija nesistengia jo įtikinti ar paguosti – ji kreipiasi į Dievą, o Dievas daro stebuklą, kuris stiprina Petrą.
Aštrūs kampai, į kuriuos užklupu Dievo duotuose santykiuose, yra aštrūs mano asmenybės kampai.
Hagiodramoje dalyvauja ne tik tikintieji, bet ir prisiima šventųjų vaidmenis. Ir kiekvienas gauna kažką sau: naują supratimą, naujus elgesio modelius. Štai kaip apie savo patirtį pasakoja viena iš agiodramos apie Petrą ir Fevroniją dalyvių: „Kas man nepatinka tame, kas yra šalia, tai nepatinka man pačiam. Žmogus turi teisę būti tuo, kuo nori. Ir kuo jis labiau skiriasi nuo manęs, tuo man vertingesnė pažinimo galimybė. Savęs, Dievo ir pasaulio pažinimas.
Aštrūs kampai, į kuriuos atsitrenkiu Dievo duotuose santykiuose, yra aštrūs mano paties asmenybės kampai. Viskas, ką galiu padaryti, tai geriau pažinti save santykiuose su kitais, tobulėti, o ne dirbtinai atkurti savo įvaizdį ir panašumą artimuose.
1 Daugiau informacijos rasite Leitz Grete „Psichodrama. Teorija ir praktika. Klasikinė psichodrama Ya. L. Moreno“ („Cogito-Center“, 2017).
2 Petro ir Fevronijos gyvenimą parašė bažnyčios rašytojas Yermolai-Erasmus, gyvenęs XNUMX amžiuje. Visą tekstą galite rasti čia: https://azbyka.ru/fiction/povest-o-petre-i-fevronii.