Man patinka ši senovės skeptikų mantra: kiekvienam argumentui protas gali pasiūlyti kontrargumentą. Be to, skeptiko pozą lengva derinti su estetiniu malonumu. Tai, kad tiesos negalima rasti, jokiu būdu netrukdo mums stebėti jos apraiškų...
Stulbinančio kraštovaizdžio akivaizdoje galime savęs paklausti, ar tai rodo Dievo kūrėjo egzistavimą. Tačiau mes neturime nė menkiausio atsakymo poreikio, kad galėtume toliau mėgautis ryškia šviesa debesuotame danguje.
Mano skepticizmo meilę sustiprina slegiantis visų šių nuobodžių, prie savo įsitikinimų prisirišusių ponų vaizdas, kaip pavydūs vyrai, kurie iš panikos jausmo agresyvumą paverčia agresija.. Ji apima juos, kai tik horizonte iškyla įsitikinimas, kad jie nesidalina. Ar ši agresija nerodo nemalonių abejonių, apie kurias subjektas nenori galvoti? Priešingu atveju, kam taip rėkti? Ir atvirkščiai, mylėti mintį tikriausiai reiškia tuo pačiu suprasti, kad ja galima abejoti.
Pripažinkite abejonių pagrįstumą ir pačioje šio pripažinimo širdyje toliau „tikėkite“, laikykitės tikėjimo, bet tokio įsitikinimo, kad tame nėra nieko skausmingo; tikėjime, kuris pripažįsta save tikėjimu ir nustoja maišytis su žiniomis.
Tikėjimas žodžio laisve netrukdo susimąstyti, ar viską galima išreikšti
Tikėti Dievu šiuo atveju reiškia tikėti Dievu ir tuo pačiu juo abejoti, nei sesuo Emmanuelle1, nei Abbé Pierre2 negalėjo to paneigti. Tikėti tokia beprotiška hipoteze kaip Dievas, nejaučiant nė krislelės abejonės: kaip čia galima įžvelgti ką nors kita, išskyrus beprotybę? Tikėti respublikonų valdžia nereiškia būti aklu šio modelio apribojimams. Tikėjimas žodžio laisve netrukdo susimąstyti, ar viską galima išreikšti. Tikėti savimi nereiškia atmesti abejones dėl šio „aš“ prigimties. Kvestionuojame savo įsitikinimus: o jei tai yra didžiausia paslauga, kurią galime jiems padaryti? Bent jau toks draudimas neleis nuslysti į ideologiją.
Kaip apginti respublikinį modelį epochoje, kai klesti įvairaus plauko konservatyvizmas? Ne tik supriešinkite savo respublikonų įsitikinimus su konservatoriumi (tai reikštų tapti per daug panašiu į jį), bet ir pridedant dar vieną šios tiesioginės opozicijos skirtumą: ne tik „aš esu respublikonas, o tu ne“, bet ir „abejoju, kas aš esu esu, o tu – Ne“.
Žinau, kad manote, kad ta abejonė mane silpnina. Kartais net bijau, kad tu teisus. Bet aš tuo netikiu. Mano abejonės nesumenkina mano įsitikinimo: jos jį praturtina ir padaro žmogiškesnę. Jie griežtą ideologiją paverčia idealu, apibrėžiančiu elgesį. Abejonės netrukdė seseriai Emmanuelle kovoti už vargšus ir kovoti Dievo vardu. Taip pat nepamirškime, kad Sokratas buvo puikus kovotojas; bet jis viskuo abejojo ir tikrai žinojo tik vieną dalyką – kad nieko nežino.
1 Sesuo Emmanuelle, pasaulyje Madeleine Senken (Madeleine Cinquin, 1908–2008) – belgų vienuolė, mokytoja ir rašytoja. Prancūzams – kovos už nuskriaustųjų padėties gerinimą simbolis.
2 Abbé Pierre, pasaulyje Henri Antoine Grouès (1912–2007) – žymus prancūzų katalikų kunigas, įkūręs tarptautinę labdaros organizaciją Emausas.